Kalėdų Medis
neaktyvus: 05:13

anądien pradžia
ir žodžiai
žadėję
iš viso aiškiausio
slapčia
iš tikriausio
lėtėjimo
liautis neveikti

ir lietęs
didžiausias tyla
mažumu
kaip gerai atsidėjęs
garbingas kasdien
su draugu
Tu net šypsai

juk būdą žinai
kiek paaugti
žadėję
tik nuojautas
gaila ar ne
nematant ryškėjančio
teisiančio
žvilgsnio
juodajam sapne

kur niekas ir aš
nematomoj vietoj
bendraujam puotaujam
sulaukiam
geriausio
mums šypsnio
juk šypsai
toli
bet tai Tu

Galbūt iš nieko –
tik iš savęs
gyventi lieku
neaiškus „aš“.

Iš to, kas miela –
širdies tiesa
dar pasirodys
arti, tikra.

Tyliu daugiausiai,
ne ta kalba,
atsako laikas:
„kažkas šalia“.

Gal ir svarbiausia
be paliovos
stebėti meilę
laisva valia,

nesustabdyti,
ir to mažiau,
toliau išreikšti
daug negalėta.

Vis tik nelaukta
tai, kas pamėgta,
jausmą ištraukti
visur, pagaliau

ne vien sau, sau –
žvelgi toliau.

nespėju - vis klystu
bet noriu mylėti
daugiau nebeslysti
iš tikro pasiekti
lėkimą ir bėgti
jausmais ir dabar
teisingiausiai
kalbėti ir dar
visko daugiau be ribų

užkliuvau ir sunku
su džiaugsmu
namuose ir ilgam
laukti tikro
spindėjimo
dangui apžvelgti
laimės jėga
ir pajusti čia pat
tą nepaprastai
paprastą gėlę
gyvai
po žiedais
ir dvasia
kasdienės šviesos
gaubime

tai, kas toli
         sustok, kol nevėlu
                  ištieski vien sparnus
stojame arti
magija mane stabdys
         beauganti ugnis
ir aš miriau
         jau šiandieną, jau
pro atviras duris
         aukštyn - aukščiau
pirmyn - toliau
         sau, Tau, pirmiau

laikas ir žodžiai
lyg ir ne paukštis
laisvės palaužtas
laukia dangaus
laukas platėja
liejas vanduo
lieka tik saulė
tavo lemtis

tylesnis nesakymas
nelaisvę prižadinęs
uždaras ponas
raudonas laukimas
džiaugsmas protingas
ir keistas nedžiaugsmas
blogiau tik nepykti
nebūti rečiau

mano ponas arčiau
dar žingsniu toliau
jau, atrodo, geriau
pažįstu, tačiau
greit pavargau:
kur spindulį mačiau –
tamsoje aš likau

pasitikėkit daugiau!
juk atviras paukštis
skrenda aukščiau
už baimę
kyla vilties pasiimti
jo grožis net šaukia

poeto išbandymas
artimu vakarui
tykiai palaimina
laisvė savus

ir toks neuždegamas
neįprastas namas
stovi gyvenime
jausmo riba

ja gausdamas vėjas
išeina laukais
ir nutyla kažkur

poeto išbandymas
artimas vakaras
tykiai plūkaudamas
neįprastas namas
neuždegamas
gyvenimas
priminti gyventi

pažįstamas kvapas
laiko viskam ras
ir užtenka pasenti
netekti laimės ten

vakaras
                  aš net eilėraščius rašiau
ir jau maniau
                           ant aukšto kalno užlipau
tačiau matau
                           kad viskas sau
                                                      kad vien tik sau
ne tau
                           graži nesiekiamoji
kuri slapčia parimus moja

tu tyliai dalini jausmus
kuriuos stiprėdamas vaikaus
ir stebinu visus vargus
o tu kukliai šešėlyje stovi
mažais laipteliais ugdai skonį
ir džiugindama sausą akį
klausaisi
                  ką pasaulis sako
tu atveri bendravimui kelius
manai
                  taip bus
                                    kaip turi būti
ir bus geriau nei vakar
saulė būti lėmė

dangaus pilkieji debesėliai
į tikrą ateitį skubėję
galbūt atneš dar vieną liūtį
juk vakar pamažu judėjęs
rytoj numirti gali žirgas
arba prie pabaigos artėti
nenusileisdamas galingam vėjui

šiandieną spinduliai sužimba
paveikslai žavi ramybe
melodija liūdna sužvilga
nuspėju daug gerų darbų
ir sveikinu Tave
Pasauli didelis
                           Tave

juk kas yra tiesa
tiesa
                  matyti ir Tave
dar nepražūti laukime
suprasti ar kartu
                           tai Mes
auksinė saulė žiemą
graži puiki taika