tuščia tuščia
nesako – ūžia
                  nežinoma
pradžia – dūsta
                  tuščia tiesa
nesuprasta
kas tyli –
                  gale
tyli prasmės
                  laukime
nelaisvės lauke
                  nebemyli
tiek viskas
                  kiek mes
išleidžiam
         save

nežinia, vakarai,
prieblandos beržai,
lapų tylūs garsai
švyti geltonai
ir tu vandens kambary
kiek galėjai – nebedarysi

dryžuotais šešėliais lyti
debesys ima – tiek matyti,
kartu nelieka ką sakyti
dėmei, verkiančiai tyloj
liūliavime sapno svaigaus

važiuodamas metų laikais
kiek užmatai – tik sniegai
mintyse – vis tikresnė tamsa
skaudesnė tiesa kaip kampai
keistai užbaigia laiką,
tik vieno nebuvo – žaibo,
vien tie liūdni vakarai

mielesnis kitas sapnas
gyvenimas likęs laisvas
tas raktas iškęsti
nežinojimu susekti
baimę ir jos kraštą
kaip laidojami raštai
nelaukdami veiksmo
vaiko judesio lemto
nepaprastai aišku
kas nestovi ant kranto
neužbaigiamo miško
nepradėto iš aukštai
neapmatomai balta
pilkiausiaja rasa
verkia reti lašai
kai jie neturi nieko
jų pėdsakų nelieka
rainų katinų mažai
toli nepasiekiamai
medžiai nubėgo

tai jau buvo –
vakaro liūnas –
griūva naujumas
rodosi, meilė pražus
kai niekas be pėdų nejus
tamsos keliu išeinu
į miegą įkliuvęs
pradedu skaudulius
ištraukti iš sutemų
vaizduotę užsukusius
snausti nelaukus
žvaigždžių lubose
labiausiai nesaugo
negyvėliai sukasi
nesaulėtu sūkuriu
į begalę rūpesčių
įtrūkusiu lūpose
man nelieka vilčių

suprantu – tiek jaučiu
kas šalia – visa – tu
ir judesiu – kvapu
įsispaudžia veide – tu
šiuo žaidimu daugiau
tikiu pabusdamas tau
tavęs pokyčiai lauks
tiek be galo spalvų
kiek galiu – suprantu

ramiu šauksmu ir tu
laisvu mirgėjimu ten
lėtai be žodžių eini
rudenio lapų judesy
pučiančio vėjo mintis
nepaprastai randi
beprasmiška – turi
daug dievo tikslų
žinojimas ir tu

pradžia
         išraižyta
man rūpi
         kas šviesu
dar stebuklas
         mus supa
ir kas už mus
                  mes patys
sakrališkas
         takas
tai darbas
         išreiškia
tą pabaigą
         į ką žvelgia
akys
         jos švies

kai girdžiu savo tyla
                                    kas nežinoma
kiek žvelgi
                  tiek tiki
ramuma
                  tiek sulaukusia
kaip akmeny
                  lygiausią paviršių regi

joks vandens kambarys
tiek minčių nepaliks
paprasčiau kalba
                                    ji
tiek laisviau
                  kiek tiki
ir lieki
         sūkury

Bobų vasarą lapams jau byrant
gaila ašarų tam, kas dar gyva,
artimo meile puošti sodybą
pradėsime šiandien – mes mylime!

Tik pakilkim į laisvę ir skrydį,
juk mes mylime tai, kas čia vyksta,
pasikliaujame tuo, kas išlieka
ir keliaujame ten, kur pasieksime:

šiltą atleisti leidžiančią sėkmę,
srovę, įtraukiančią saulę ir tėkmę,
žvaigždę akies – ji be galo mirksės mums,
paslaptingai aukštyn į tolybę nuskries

ji, išlikdama čia be baimės nakties
teišgelbės nuvargusią sielą,
patikės ja nežinanti dievo,
nebegiedanti niekam
                           Tiesa...

kas gi tai?
kaip lauktai
aš tylėjau
ir vėlei
tau to nesakiau
gal „jau“?
kas tas „jau“?
-
tebeieškomas
nematomas raktas
iš paskos
vis ilgiau
nenustos
taip skambėti
kaip aš

o kodėl nestiprus
ir už ką ilgesys
jį norėjau pasiekt
ir mylėsiu Tave
jei būsiu
mažiau tikrame
kaip laikas sakys

ir būsime
jau dabar pagaliau
lyg kadaise maniau
ir Tu tą turėjai
ką labai labai lengva
prarast
ir atrasti gražu

tai
ką matai
nakties juodume