tai jau buvo –
vakaro liūnas –
griūva naujumas
rodosi, meilė pražus
kai niekas be pėdų nejus
tamsos keliu išeinu
į miegą įkliuvęs
pradedu skaudulius
ištraukti iš sutemų
vaizduotę užsukusius
snausti nelaukus
žvaigždžių lubose
labiausiai nesaugo
negyvėliai sukasi
nesaulėtu sūkuriu
į begalę rūpesčių
įtrūkusiu lūpose
man nelieka vilčių