Jis sugebėdavo akimirksniu pasinerti į savo darbą. Įjungęs mažutį seną radiją, kuris stovėjo ant kampinės lentynos ir labai gergždavo, jis susikišdavo rankas į kelnių kišenes ir imdavo žingsniuoti po kambarį, visą laiką neišleisdamas iš akių rašomojo stalo, kaip lapė grobio. Rita sėdėdavo nejudėdama, kol pastebėdavo, kad jis kažką sugalvojo. Tada jis nervingai suniurgzdavo ir pradėdavo švilpauti radijo melodijų nuotrupas ("Ak, atskleisk man savo paslaptį"). Vis dar skeptiškai ir lyg nenoromis palinkdavo jis prie savo popierių; paskui staiga pradėdavo lyg padūkęs kažko ieškoti, blaškyti ant grindų lenteles ir apskaičiavimus. Pagaliau rasdavo, ko jam reikia. "Aha",- sumurmėdavo, atsisėsdavo ir pradėdavo rašyti.
Rita jautė, kad kasdien, prieš sėsdamas prie darbo, jis turėdavo įveikti stiprų vidinį pasipriešinimą, savo nepilnavertiškumo jausmą, baimę, kad jam neužteks jėgų užsibrėžtam uždaviniui išspręsti. Jis kaip vaikas bijojo faktų, kuriuos jam reikėjo nušviesti.

Krista Volf. Perskeltas dangus