Pacituosiu iš Džoiso „Menininko jaunų dienų portreto“:

Akvinietis sako: „Ad pulchritudinem tria requintur: integritas, consonantia, claritas“. Aš verčiu taip: „Grožiui reikalingi trys dalykai: vientisumas, harmonija ir spindesys“. <...>
Stivenas parodė į krepšį, kurį mėsininko pasiuntinukas nešėsi apverstą ant galvos.
– Pasižiūrėk į šitą krepšį,– tarė jis.
– Matau,– pasakė Linčas.
– Kad šitą krepšį pamatytum,– pasakė Stivenas,– tavo sąmonė pirmiausia atskiria jį nuo visų kitų regimų daiktų, nuo visko, kas nėra krepšys. Pirmoji suvokimo pakopa – tai linija, apibrėžianti suvoktiną objektą. Estetinį vaizdinį mes gauname laike arba erdvėje. <...> Suvokiam jo vientisumą. Tai ir yra integritas.<...>
– Paskui,– tęsė Stivenas,– tu eini nuo taško prie taško, suki formos kontūrais, suvoki daikto atskirų dalių pusiausvyrą, pajunti jo sandaros ritmą.<...> Suvoki jį kaip sudėtingą, daugialypį, skaidomą, atskiriamą, susidedantį iš dalių, kaip tų dalių rezultatą, jų sumą, kaip kažką harmoninga. Tai bus consonantia.<...>
Iš pradžių suvokęs krepšį kaip tam tikrą daiktą, po to išanalizavęs jo formą ir suvokęs jį kaip daiktą apskritai, darai vienintelę loginiu ir estetiniu požiūriu leistiną sintezę. Tu matai, jog tai yra tas daiktas, o ne kitas. Spindesys, apie kurį kalba Akvinietis, scholastikoje vadinamas quidditas, daikto esme. Šią aukščiausiąją savybę menininkas pajunta tada, kai jo vaizduotėje gimsta estetinis vaizdinys. Šelis tą paslaptingą akimirką gražiai palygino su smilkstančia anglimi. Tai akimirka, kada aukščiausioji grožio savybė, skaistus estetinio vaizdinio spindesys yra aiškiai suvokiamas sąmonės, sukaustytos jo vientisumo ir užburtos jo harmonijos, tai spindinti nebyli estetinio pasitenkinimo stazė, dvasinė būsena, labai panaši į širdies būklę, kurią italų fiziologas Luidžis Galvanis pavadino beveik taip pat gražiai kaip Šelis,– širdies užkerėjimu.

Įdomu, kiek rašykai rašydami galvoja apie rezultato grožį, tegu ir skirtą ne visiems, gal tik sau (turbūt siekiant bjaurumo taip pat verta pamąstyti apie jo sudedamąsias dalis ir ištrauka neprarastų prasmės, „grožį“ pakeitus „bjaurumu“)? Ar galvojat apie kitas galutinio teksto savybes - įspūdį, įtaigą, poveikį, atsiminimų talpinimą...?