triukšmo sienos neperlipamos
tylos - neapeinamos

no comments. 500 yra labai gražus skaičius.

knieti žmonių paklausti, koks jų būna vadinamas ben holidėjus? ta prasme, kai kur nors dirbi dirbi, liaudiškai tariant, pisiesi svetimoj šaly skindamas apelsinus, vairuodamas forkliftą, taisydamas mašinas, valgydamas big rollus kantyne; o po to, kai bandos vadas pažiūri į savo sieninį kalendorių ir rūsčiu veidu su raudonu šratinuku užbraukia lemtingą dieną tavo gyvenime, - duodą tau, kaip vergui, dekretinių atostogų lėkti į gimtąją šalelę, kur prie vartelių laukianti motina su riebia kugelio blieka ir neužkabintom užuolaidom ant langų; kartu su tėvu, kuris nepanašus jau į nieką, nebent tik į Mikusiuką iš akacijų 1as, kuris varvina seilę dėl gausių lauktuvių iš didelės tašės, kurią kažkada pirkai gariūnuose iš ganėtinai jaunai atrodančios babos su kabančiu išsipūtusiu lietuviškų litų kapšeliu ant pilvo… taigi kokios būna tos laimingos-išsvajotos atostogos?

praktiškai žmones galima skirstyti į tris dideles grupes.
tai būtų populiauriausia individų grupė, kurie vis toliau laimingai kelią lietuvos emigracijos reitingus, - vergų grupė. vergai dažniausiai nebūna panašūs į nieką. nebent tik į pačius lietuvius, kuriuos gali atpažinti iš prašmatnių treningų, ant kurių vietoj „nike“ blizgančiom arklinėm raidėm būna užrašyta, pavyzdžiui, „nice“; iš nedidelės pydersakės, permestos per kurį nors vieną šoną, kurioje sudėti lietuviški dar neiškeisti litai, „utenos“ medžiaginė piniginė ir gausus prezikų pakelis; ir iš padėlkinės „puma“ beretkės… vergai nemoka užsienio kalbų, išskyrus, - savąją gimtąją (ir tai ne visi), tačiau yra labai darbingi individai, kurie už eurą turbūt juodos lietuviškos duonos per nulį sekundžių atneštų darbdaviui. vergai labai gerai dirba tik dėl to, kad nemoka kalbų, kitaip tariant, lietuva - nėra poliglotų šalis. jei užsienietis darbdavys paklausia ko nors sava kalba, vergas geriau dvigubai atpis viršvalandžius ir dar pačiulps, negu pagalvos kaip atsakyti. kartais šios grupės atstovai maišomi su kandžių bei šiukšlių grupės atstovais. tai jiems skaudi tema…

kita grupė būtų buržua. gerai gyvena lietuvoj, visko turi, nieko netrūksta, vyrai turi gražiai nuaugusias žmonas, keletą putliais žandukais vaikų ir po porą kūrvų; moterys mėgaujasi gerai uždirbančio vyro malonumais, pirkdamos „nijolės“ kailinius, auginančios išpindėjusius vaikus… buržua nerūko sen džordžo, neturi kaimo su babom bei diedukais, kurie augina vieną kiaulę, vieną karvę, vieną jautį, vieną gaidį, vieną vištą, vieną šūnį prie būdos, vieną nužystą katiną ir vieną ropę; nesikalba „maximose“ su kasininkėm, nes tai yra žema ir nevalgo riebiai. žodžiu, gyvenimas tiesiog tobulas, bet vis reikia kažko naujo. todėl išvažiuoja gyventi į kitą šalį. ten susiranda lietuvių emigrantų draugiją, lanko lietuvišką bažnyčią, vaikus leidžia mokytis abiejų kalbų, eina į pab‘us, geria tiktai „bulmers“ ir vis dar labai drovisi, jei koks nors užsienietis užkalbina pab‘e.

paskutinioji individų grupė būtų „vilkai be tėvynės“. arba „lapės“. tokiems veikėjams blogai ir gimtojoj šaly ir už borto. žmonės tylūs, labai paslaptingi, irgi gerai dirba, krauna pinigus į kojinę, važiuoja vakarais dirbti savų „naktinių darbų“, kartais pavalgo makdonalde, su čigonais žaidžia kortom ir kartu rūko, skaito labai juodas knygas, rašo dienoraščius… kai grįžta į gimtinę, galvoja, kur aš nafik papuoliau, kur čia mano namai?; kai važiuoja vėl atgal už borto, tada verkia kruvinom krokodilo ašarom ir kaskart vis klausia to paties, - „kur mano namai?“… kitaip tariant, „vilkai be tėvynės“, niekaip nerandantys sau vietos, apsėsti septynių kūrvų dvasios.

visas grupes vienija vienas ir tas pats nenutrūkstantis procesas - „pirmyn-atgal, pirmyn-atgal“, žodžiu, viskas per ta patį, dar kitaip tariant, „Pipi Do Pipi“... kaune pabuvau vos savaitę, bet jau spėjau aprūkyti krūvą kavenskų pacukų, prigirdyti tuziną mergų, papisti protą senstantiems tėvams, įspirti katinui į galvą, išsimaudyti rusiškoj pirty, pamiegoti vaikystės prisiminimų prismaukytoj lovoj… tokiais dalykais nėra ko didžiuotis, bet jie egzistuoja ir nuo jų nepabėgsi.

…norėčiau grįžti į tamsų urvą, padėti galvą ant žemės ir užmigti letargo miegu

o po to, - ir vėl tas pats,

Pipi Do Pipi

Lay down your head
And I'll sing you a lullaby
Back to the years
Of loo-li, lai-ley
And I'll sing you to sleep
And I'll sing you tomorrow
Bless you with love
For the road that you go

May you sail fair
To the far fields of fortune
With diamonds and pearls
At your head and your feet
And may you need never
To banish missfortune
May you find kindness
In all that you meet

May there always be angels
To watch over you
To guide you each step of the way
To guard you and keep you
Safe from all harm
Loo-li, loo-li, lai-ley

May you bring love
And may you bring happieness
Be loved in return
To the end of your days
Now fall of to sleep
I'm not meaning to keep you
I'll just sit for awhile
And sing
Loo-li,lai-ley

May there always be angels
To watch over you
To guide you each step of the way
To guard you and keep you
Safe from all harm
Loo-li, loo-li, lai-ley
Loo-li, loo-li, lai-ley

Lay down your head
And I'll sing you a lullaby
Back to the years
Of loo-li,lai-ley
And I'll sing you to sleep
And I'll sing you tomorrow
Bless you with love
For the road that you go

May you sail fair
To the far fields of fortune
With diamonds and pearls
At your head and your feet
And may you need never
To banish missfortune
May you find kindness
In all that you meet

May there always be angels
To watch over you
To guide you each step of the way
To guard you and keep you
Safe from all harm
Loo-li,loo-li,lai-ley

May you bring love
And may you bring happieness
Be loved in return
To the end of your days
Now fall of to sleep
I'm not meaning to keep you
I'll just sit for awhile
And sing
Loo-li,lai-ley

May there always be angels
To watch over you
To guide you each step of the way
To guard you and keep you
Safe from all harm
Loo-li,loo-li,lai-ley
Loo-li,loo-li,lai-ley

Lay down your head
And I'll sing you a lullaby
Back to the years
Of loo-li,lai-ley
And I'll sing you to sleep
And I'll sing you tomorrow
Bless you with love
For the road that you go

May you sail fair
To the far fields of fortune
With diamonds and pearls
At your head and your feet
And may you need never
To banish missfortune
May you find kindness
In all that you meet

May there always be angels
To watch over you
To guide you each step of the way
To guard you and keep you
Safe from all harm
Find More lyrics at www.sweetslyrics.com
Loo-li,loo-li,lai-ley

May you bring love
And may you bring happieness
Be loved in return
To the end your days
Now fall of to sleep
I'm not meaning to keep you
I'll just sit for awhile
And sing
Loo-li,lai-ley

May there always be angels
To watch over you
To guide you each step of the way
To guard you and keep you
Safe from all harm
Loo-li,loo-li,lai-ley
Loo-li,loo-li,lai-ley

nuogas stalas. nukritus knyga.
ir ant sienos bekybantis kristus
verkia tyliai ir žvelgia į rytus
o juose nei rytų nei dangaus.

kambarys lyg baisiausia liga -
bet drąsos neužtenka iškristi
pro balkoną. ir pradeda lyti
neviltim iš mažyčio žmogaus.

Tie patys triukai, tie patys zuikiai iš kepurių, ta pati kaina, tik auditorija skiriasi. Vaikams jie apdumia akis. Man patinka fokusininkai. Jie nedaug kainuoja. Jų galima užsisakyti į gimtadienio vakarėlį. Burtininko neįmanoma.

paimtum
va taip –
plikom rankom –
ir pasmaugtum
bažnyčių bokštus,
lyg veikt
šiame mieste
daugiau
nebūtų
ką.

Gediminas Kukta

perkūnas ir vėl rašosi...kažkokia siaubo fantastika naršo smegenyse. Pylu-o ką daryt?

Nėra didesnio skausmo, nei matyti žmogų, jo tobulą šypseną, nuostabiai paprstą, bet kažkodėl per daug gražų veidą ir klausytis jo nepakartojamo balso, bet žinoti, kad jis niekada nebus su tavimi, jo lūpos nejaus tavo lūpų, jo rankose nelies tavęs, tu tik pajausi keletą žvilgsnių, iš kurių suprasi, kad nieko negali padaryti. Kad tavo gyvenimas vien tik nesibaigianti kančia ir kasdien kuriamos svajonės, kuriops sudūžta taip greiati ir lengvai. Tačiau širdis išlieka sunki, nesvarbu ką bylotų išvaizda.

Nėra. Nėra meilės šiam pasauly. Gal aš sutverta mylėti, bet nebūti mylima. Gal mylima tėvų, draugų, kuriems padedu kurti jų tobulus gyvenimus. Bet nors ir bandžiau kurti savo gyvenimą, viskas tik sudužo į šukes.

Praradau paskutinę viltį.
Taip aš dar jauna, gal dar viskas prieš akis, bet jau patyriau per daug. Jaučiu, kad vienintelė vieta, kurioje visada eus laukiama yra tik bažnyčia ir vienuolynas. Geraiu padėsiu kitiems, nes padėti sau tikrai nebegaliu.

Kaip viskas keista. Kokia aš esu. Man reikia polėkio. Reikia maisto. Reikia pilnatvės. Meldžiu.

Kai valandos sudūžta ir atsitrenkia į grindinį, pažyra smulkiausiom šukėm - minutėm, o smulkiausios jų sekundės, aš noriu pasivyti laiką, bet jis mane vis pralenkia... Aš nenorėjau būti tokia kaip visi. Aš nenorėjau gyventi pasauly, kuriame didžiausią reikšmę turi pinigai, nes man visad buvo ir bus svarbiausi jausmai! Turėjo prabėgti nemažai laiko, kol supratau, kad svarbiausia ne tai, ką matome, o tai, ką jaučiame. Tada pasikeičiau. Atsimerkiau. Tvirtai atsirėmiau į žemę. Nusišypsojau. Ėmiau ignoruoti kitų nuomonę ir elgtis, kaip liepia širdis. Tapau laiminga... Kai į delnus laša vakaro tamsa, aš norėčiau pabėgti į sapnus. Nes ten pildosi mano svajonės. Bet dar nesakau, kad nenorėčiau pabusti... Noriu šokt mėnesienoj, kai nieko aplink nėra, vien tik juoda naktis, blankus mėnulis ir jo muzikos švelnūs garsai. Noriu dainuot mėnesienoj, mano balsą nuneš vėjas, jis skambės toli toli. Kai naktį neima miegas, aš galvoju apie gražius dalykus, o dažniausiai apie meilę... Tikra meilė būna tik vieną kartą gyvenime. Ir kai ją pajusi, tu tai suprasi. Nes ji... Tiesiog tokia vienintelė, amžina ir nepakartojama... Kai myli beatodairiškai ir dėl savo meilės gali padaryti viską...

Trumpam  rimstu. Puola reikalai :)

"O šiaip sakau - apatija - ne blogiausias variantas, nors išties jau pradedu tuo abejoti. Lyg kokia prakeikta tarpinė stotelė tarp Pasitenkinimo ir Palūžimo... Ir autobusai čia pravažiuoja retai, todėl sėdi ir lauki, susisupęs į šaltą savo paties odą, laukuose grūmojant rūkui ir prieš akis gulint apatiškam juo dundančioms gyvoms istorijoms keliui, besitiesiančiam iki begalybės/beprotybės. Autobusai juk veža tik Palūžimo pusėn - todėl arba ir toliau sėdi stotelėje, kandžiojamas šiaurės vėjo ir pasiutusių vabzdžių, arba pakyli ir pėsčiomis grįžti į Pasitenkinimą - kelias ilgas ir pavojingas, bet dar ilgesnis jis taps, jei sėsi autobusan į savo asmeninę pražūtį - neminint to, kad retas iš jos tesugrįžta. Užstringa tarsi nusmurgusio, susidevėjusio mechanizmo krumpliaračiai ir nei pirmyn, nei atgal - sveikas pakliuvęs į spąstus, bičiuli!
O taip, aš - maža, bet protinga žuvelė: kartą užkibusi ant kabliuko ir tik per stebuklą paleista atgal moralės lavonais dvokiančio rusakalbio žvejo, antrąkart masalą aplenksiu iš tolo."

"DIEVE, JEIGU TU ESI, KAD IR DULKĖS AR VĖJO PAVIDALU, MALDAUJU, PADĖK MAN SUPRASTI, KUR MAN ŽENGTI TOLIAU, KAS TAI PER SUŠIKTA KRYŽKĖLĖ, AR AŠ SIEKIU TO, KO TURIU IR KO NORIU SIEKTI, AR MANO AISTRA IŠ TIESŲ YRA MANO AISTRA, AR MANO TALENTAS IŠ TIESŲ YRA TALENTAS? AŠ NEPRAŠAU, KAD MANE VESTUM AR, TUO LABIAU, NEŠTUM ANT NUGAROS, AŠ NEPRAŠAU IŠGELBĖTI MANĘS IŠ MANO MĖŠLO, AŠ NEPRAŠAU RANKOS, ŠAKOS, LIANOS, AŠ TIK NORIU ATSAKYMO - MAN REIKIA ATSAKYMO, KAD GALĖČIAU EITI TOLIAU, KAD APSIVALYČIAU, KAD NEAPSISUKČIAU IR NEPABĖGČIAU NIEKAM NEŽINOMA KRYPTIMI, AŠ PAVARGAU NEŽINOTI, AŠ NORIU MATYTI, GIRDĖTI, UŽUOSTI, SUPRASTI, SUSIKALBĖTI, NORS TRUMPAM NURIMTI. ATSAKYMO. NES TIKIUOSI, KAD ŽINODAMA, JOG TAI, KO SIEKIU, NĖRA BEPRASMIŠKA, AŠ ĮGYSIU DRĄSOS TO SIEKTI. PO VELNIŲ, AŠ JUK ŽINAU. VISKAS YRA MANYJE, ATSAKYMAS - TAIP PAT, DRĄSA, TALENTAS, AISTRA, O MAN TEREIKIA NUVALYTI DULKES. KAIP? KELIAS, KURIUO ŽENGIU, SLYSTA MAN IŠ PO KOJŲ, O, KAD TIK ŽIEMA PASIBAIGTŲ, O, KAD TIK NEAPLEISTŲ JĖGOS, KAD TIK NEUŽVALDYTŲ PAVYDAS, KERŠTAS, APATIJA, PASYVUS LIŪDESYS. NEBEŽINAU, KO IŠ TIKRŲJŲ NORIU PAPRAŠYTI. NIEKO IR NEREIKĖTŲ PRAŠYTI, JEI MANYJE GYVENTŲ VIENAS ŽMOGUS, KURIS SAVIMI PASITIKĖTŲ, TADA IR ATSAKYMAI BŪTŲ AIŠKŪS, BET ŽINAU, KAD TAI PAKEISTI - MANO DARBAS, NORS AŠ IR PER SILPNA, MANO DEMONAI GELEŽINIAI, O AŠ PRASTA KALVĖ. NIEKADA NENUMESK MANĘS ANT SUSKILUSIŲ SIELOS KRŪVOS. SAVO KRYŽIŲ TEMPSIU IKI GALO, TEMPSIU TIK TAM, KAD BŪČIAU PRIE JO PRIKALTA, IR RIDENSIU AKMENĮ Į KALVĄ, NUO KURIOS JIS TIK DARKART NUSIRIS, VISĄ AMŽINYBĘ, DIEVE, AMŽINYBĘ."

"Pusę dienos praleidžiu būsenoje, kurią galima pavadinti nebent merdėjimu arba keistu transu - nieko keisto, kad jai baigiantis jaučiuosi taip, lyg mano diena niekuomet ir nebūtų prasidėjusi."

"...nes kiek galima pūdyti tuos yrančius, dvokiančius sutvėrimus viduryje savo šventos erdvės? Tik ji ir teliko šventa, o visa kita - griūvančius smėlio pilys, kurių nebeturiu entuziazmo atstatyti. Ir aš pati daug šlykštesnė už visus juos kartu sudėjus, nes neturiu nei vienos tyrai gražios, traukiančios savybės savo gendančiame mechanizme - juk tokie talentai, kaip gebėjimas įtikinamai dirbtinai šypsotis ir paprasčiausiai ignoruoti šleikštulį ir šlykštynes, tėra įpročiai, išlavinti tiek, kad įsigėrę, įaugę, suleidę šaknis - anoks čia patrauklumas, juk ne tulpės, o piktžolės, ir velniop jas, nes aš nesu ir niekada nebūsiu sodininkė. Tegu sau, tegu veši - ir numoju ranka, nes šaknys suleistos iki žemės branduolio ir tai jau nebe augalas - tai pati Žemė, neatskiriama jos dalis, būtinas elementas."

"(ne ramybės čia reikia, o harmonijos - kad visko būtų po lygiai, net ir chaoso) ATSIGAUK! Tu maža išpaikusi mergiūkšte..."

"Aš lyg koks sudžiuvęs sudžiūvęs apelsinas - šūdą tu iš manęs išspausi, žmogau, ir kvaila bandytim, žinau, bet vistiek spaudžiu, traiškau traškančiais pirštais - ir kam? Velnias žino, turbūt tiesiog chroniškas kvailumas. Jeigu greitu laiku nepadarysiu ko nors genialaus ar ko nors beprotiško, mano kukli egzistencija nueis velniop, o tada beliks tik už skatikus parduoti sielą, kad galėčiau paskutinįkart dramatiškai pavakarieniauti. <...> Galvoje tik savidestrukcija, pokšintys revolveriai, neapykanta, kažin ar galima iš viso to sukurti ką nors kita, o ne visišką šlamštą?"

"daugiau vyno ir alaus, barmene -
galva tuščia, tai bent skrandis
tuščias neliks"

labas, mano vardas Erika ir I feel like a pig shat in my head

...Ne tik įpročiai formavo interjerinį mentalitetą. Rusai naujai okupuotose teritorijose diegė savą estetinę sampratą, lyg įrodymą, kad jie čia ilgam - Vilniuje tais metais jau nebedaug beliko raudono gotikos mūro - viskas buvo dažoma valstybinėmis spalvomis - geltonai ir žaliai. Taigi, standartiškai turtingo buto eksterjeras žaliai geltonas, o interjeras jau su individualybės antspaudu:
"Stalininkienė jau tuomet mokėjo jį (butą) įrengti pagal visas dabartinio komforto taisykles. Ir apatinis, ir viršutinis prieškambariai bei laiptai buvo apšildomi - ir tai buvo anuomet vos ne vienintelis atvejis. Šiuo požiūriu ir anksčiau, o ir dabar Vilnius yra labai atsilikęs miestas. Pasipūtimo daug, o tikrų patogumų mažai. O Kaune, prieštvaniniame mieste, po šiai dienai prieškambarių nėra! Atvykęs svečias priverstas savo apsiaustus arba brangius kailinius palikti ant niekieno nesaugomų laiptų arba nuolat paskui save tampyti liokajų."
Taip 1848 metais apie 1819 metų Vilnių rašė Stanislavas Makovskis. Stalininkienės butas buvo brangesnis nei tai, ką galėjo nuomotis tikrieji universitetinio miesto gyventojai - studentai bei profesoriai. Stalininkienės pajamos buvo 20 000 sidabrinių rublių (s.r.) per metus. Ji galėjo elgtis ekstravagantiškai - salone turėjo daugybę "piktų kaip gyvatės papūgų". Daugiau apie jos buto interjerą nieko nežinoma, nebent tai, kad ten buvo visuomet valgiais nukrautas stalas.
Universiteto profesoriaus metinė alga (6 500 s.r.) nelabai nutolo nuo korupcinės ribos, ir geresnius butus - Pilies ar Didžiojoje gatvėje - gaudavo favoritai, bet nelabai vargo ir dvidešimtmetis Adomas Mickevičius su 300 s.r. mokytojo metiniu atlyginimu. Du kambariai miesto centre kainavo 40 s.r., o maitinimas (pusryčiai, pietūs, vakarienė) dar 40 s.r. per metus. Elektros nebuvo, taigi už šviesą - žvakes - tekdavo sumokėti 6 s.r. už pūdą, o tai yra 284 žvakės. Įdomu, kiek jų reikėjo metams?
Žinoma, ne pas Mickevičių, o profesoriaus bute buvo privalomi vilnietiškos visuomenės interjero atributai - salonas su fortepijonu iš Vienos, viena arba dviem komodom ir valgomuoju. Ar išgerdavo? Taip, mėgdavo ananasinį pončą, švarų romą, porterį, anglišką alų, maderą, slonimo degtinę, "kaip spiritas stiprią". Sako, kad Novosilcevas, filaretų ir filomatų proceso autorius, po tris per dieną išgerdavo, t.y. apie 750 gramų (pilstė degtinę į mažus buteliukus). Kabinetuose stovėjo spintos su įstiklintomis durimis - biblioteka. Prabangos, gero skonio atributas, pramoga ir darbo įrankis. Prabangos, nes knygos kainavo brangiai - Lelevelio "Senovės apybraižos" - 1 s.r. 50 kap., "Eneida" - 2 s.r., trys "Iliados" tomai - 6 s.r. 50 kap. Už šias knygas Mickevičius galėjo gyventi mėnesį arba dar mėnesį pataupęs už 20 rub. nusipirkti arklį.
Panašiame bute gyveno universiteto profesorius Augustas Bekiu, 1815 metais parašęs mokslinį darbą "Asmeninė panelių higiena pensionuose". Šalia mokslininko, toje pačioje Pilies gatvėje, gyveno ponia Janavičienė. Vargu ar ji domėjosi savo kaimyno tyrinėjimais ir dar mažiau įtikėtina, kad naudojosi jo praktiškais patarimais. Moravskis apie šią ponią rašė:
"... itin rūpinosi savo sveikata, buvo prižiūrima ir popinama dosniai apmokamų gydytojų, pastarųjų dėka priėjo iki to (nors jautėsi puikiai), jog visuomet devintą valandą ryto privalėjo turėti tuščią skrandį. Dėl to jai į lovą buvo paduodamas specialus porcelianinis indas, kuriuo ji, prisidengusi antklode, naudodavosi sėdėdama lovoje". Šis tekstas yra vienas iš nedaugelio liudijimų, kuriais remiantis galima atkurti to meto higienos kambarius. Neįsivaizduoju, kokia buvo jų forma, bet galima rekonstruoti lentynėlės turinį. XIX amžiaus laiškai, puikūs literatūros paminklai, ypač romantikų, atskleidžia didžiausią jaunimo bėdą - skaudamus dantis. Po trisdešimties dantimis nebesiskųsdavo - jų nebelikdavo. A. Mickevičius per trejus metus Kaune prarado dešimt dantų. Ir negalima teigti, kad jų neprižiūrėjo - grafienė Puttkamerienė savo <...> vonioje "nenaudojo kietų šepetėlių, ryte, vakare ir po kiekvieno pavalgymo skalaudavo burną šiltu vandeniu, apnašas nuimdavo su nagu prieš veidrodį, du kartus per savaitę valydavo minkštu tabaku.
Štai toks gyvenimas... Ir kanalizacijos teks laukti iki 1918 metų, dujinių žibintų iki 1864, degtukų - iki 1833...

Ernestas Parulskis. Velniai žino iš kokio laikraščio

Kodėl ką sukuria holivudas taip nuostabu? Kodėl?

Kai gyventi malonu, atsiranda prasmės pojūtis.

O tiesa tokia. Pilkė nepramiaukia. Beveik visai. O dar be to pradėjo kiauksėti. :(

Prakeiktas tu,avine,
Baltapūke graži,
Ruoškis greit į kavinę,
Nebijok,šį kart neveži


Strazdanom pasipuošk,
Į snukius visiems šauk,
Nepyk ir nelok,
Nes tau dar tik augt.


Pagalvok,kas nemyli
Tavęs.PAGALVOJAI?
Pasiklausk-visi tyli,
Skaniausiai užtvoji.


Tikėk,netikėk,bet
Geriausia draugams
Esi,Bulkut,visuomet,
Nors ir damn damn damn