Gražiausia diena? - Šiandien. Lengviausia? - Suklysti. Didžiausia kliūtis? - Baimė. Blogio šaknys? - Savanaudiškumas.

norėčiau suprasti pasaulio mįsles taip kad netrukdytų gyventi.
norėčiau kad išvis nebūtų liūdesio

mėlyni paakiai ir rausvai violetinės lūpos.

...ir aš norėčiau būti pilnaverčiu gyventoju. gyvenimo dalele, kuri gyvena. visa visuomenė tiesiog skendi chaose... visi kažkur skuba, kažką dirba. norėčiau ir aš gyventi , ir matyti tokią save kokia esu... ir aš noriu būti savimi... noriu dirbti nuolat kažką naudingo... gi kartais pajunti, kad diena jau vakarop.... gi kartais pajunti kad diena lyg šuniui ant uodegos. o jis pabėjo.

Susibūrė į klubą trys nušiurusios pelės,
Rinkti vardą suskubo - „Krikštolinis varpelis“.
Bet, po metų kitų, lentų scenos pagriaužę,
Ratas pildės skaičiu, jas pavydas palaužė.

- Nobelį gausiu aš! - piktai kvykė senoji.
- Talentas per jus ges! - ūsus raustės antroji.
- Nominaciją - man! - trečia šerį pašiaušė...
Kas tik darės - aiman! - kramtė viens kitai ausį.

Į jų būrį ir aš, įsukta sraigto reto,
Patekau. Nuplikau! Tarus: velns jų nematė, -
Kulnus rodžius, sprukau pro duris. Juk… pragmatė.

Ciksiu laisvėj. Ramu. Spąstų nieks man nestato,
Neišgvalbo tabu, nepritaiko formato.
Ir nėra apmaudu, laiku ištariau… Veto!

M. grįžo. gyvenome kažkokiame keistame nerealiame pasaulyje, kur reikėjo kovoti už aušros kamuoliukus, jausmai buvo netikri, visi gyveno laukimu, valgė daug kaip prieš ilgą kelionę, nes mus ketino kažkur išvežti.
bučinys mūsų buvo lyg tarp kitko, tarsi einant pro šalį būtumėm susidūrę. nebuvo jausmingas, sausokas, juo labiau nevykęs dėl mūsų didelio ūgio skirtumo, tarsi būčiau apglėbusį vaiką.

šiandien Mirgos vardadienis.

įdomu, kada Margos.

ir patiems bus lengviau

<?
$msg="Po truputi zengiam pirmyn, saunu. Reiktu save dar paspausti truputi :) Visada reikia ishs aves daugiau reikalauti nei gali isivaizduoti ka gali padaryti. Mano smegenis atsigauna lipdamos is alkoholio liuno, viskas ko reikejo - pasikeisti draugus, na is esmes ju atsisakyti. Ne visu, bet daugumos, taip pat ismesti telefono kortele, ir numerius dalinti atsargiai. Logika, logika sugrista i mano smegenis, vizijos, protas, jega, atmintis, valia, gyvenimo skonis, rudeninio oro kvapas, jauti jau ji? As kaifuoju atsidares langa per lietu, ir kaip suo uostineju sviezia ora, turiu ir kitokiu nezmogisku savybiu. Biblija parasyta zmogaus sielai, o darvino teorija kunui, juos du sudejus gaunamas tikejimas kuri as vadinu ateismu. Mes sutverti isgyventi, o tiksliau valgyti energija, per tiek metu mes tapome ant tiek protingi, kad uztenka apsidairyti ir pafilosofuoti, kas as? Kai jautiesi sotus ir tau nieko netruksta, pasakyk sustok akimirka. Apsidairyk, sitas tamsus kambarys tai to ko tikejaisi is gyvenimo? Ne. Mano namai man nemieli, nes juose seimininkas ne as. Nors daug kartu sau kartoju, kur gyveni ten ir yra tavo namai, mylek juos kaip savus, bet as negaliu, man kartais nusispjaut. Taj ne mano svajoniu namai, tai lyg laikinas viesbutis kuriame pasilikt nebenoriu. Gamtoje visos taisykles jau yra nusistovejusios ir isiziurejus matomos, deja ir man reikia ju laikytis, nors nuo visai nesenai as diktuoju taisykles, visiem, as esu varikliukas, as esu ideja, as esu, cia dabar, rasau 0 juoda ant balto, manes nebus, bet sitas tekstas, gal dar isliks. Esu super optimistas, kuriam visiskai vienodai, kada ateis mano pasaulio pabaiga. Taip nebukim naivus, pasaulio pabaiga ateina ne kazkokia data visiem, o kiekvienam zmogui asmeniskai, o jei ir ateitu tikrai pasaulio pabaiga, tai ji butu visiem, ir nieks nezinotu "kas buvo poto", juk turbut smalsumas ir noras ZINOTI mus stumia gyventi? Praradus nora dometis, stebeti, analizuoti, ZINOTI, prarandamas ir varikliukas kune, kuris uzgesta ir jus tampate mesos gabalas, kuris maitinasi - skanu, miega 0 kaifas, neishsimiega blogai. Taj ne tas, kas sekunde smegenis turi automatiskai pulsuoti ideja 0 viskas bus gerai, as optimistas, as noriu judeti, weikti, buti pranasesnis uz kitus, ir neverkti kai kazkas nesiseka, nuleisti rankas walandai ar dviem, bet ne diena is dienos sedeti ir buti mesa. Gyvenimo taisykles diktuoti galiu tik as, nes tai menas, tai lyg pasamones minciu skaitymas, analizavimas ir perpratimas, logiskai delione. Uzduotas klausimas sau visada suras atsakyma, svarbu nepamirsti klausimo ir laikyti ji pasamone, kartais tai uztrunka 3 menesius, bet viskas susidelioja i labai grazu paveiksla. Kiekvienas zmogus save pateisina, kiekvienas galvoja, kad jis elgiasi teisingiausiai, bet taip nera, priimami sprendimai turi buti ne lengviausi, bet optimaliausi, kokybe yra svarbiausia. Turek akntrybes bus ir kokybe. Uzteks gal jau? Teks viska perskaityt mistaipus pataisyt, ir peranalizuot mano minciu eiga. Taip as pats analizuoju save, bandau save pazinti, ieskau silpnybiu ir stiprybiu, bandau isivaizduoti ish sono, kas as esu, nes mano nuomone yra svarbiausia, nes ji yra teisingiausia, mano zodis dazniausiai buna teisesnis uz kitu, as laikau save savotisku geniju, juk jauti kaip tu drasiai visa tai rasai ir nebijai jokios kritikos? Jauciu. Uzteks. "
echo "";
exit;
?>

Kaip sakė Marijus:
Mano dideliam džiaugsmui- aš daugiau mylėjau nei nemylėjau, mano dideliam skausmui- daugiau skaudinau, nei pats kentėjau.
Taigi visada reiktų turėt omeny, kad žarijos ne tik gražios ir karštos, bet kad ir degina ir gali įsiliepsnoti, kad liūto už ūsų geriau netampyt, jei esi bejėgis prieš jo jėgą. Jei net platūs pečiai nepadės atsilaikyti prieš tą kažkuo taip žavingą pavojų, baimę, nežinomybę...
Vienas staigus įkandimas ir nespėji atsitokėt, kaip jis jau nugalėjęs, nuginklavęs tave žengia savo keliu į tamsią naktį- toks pavojingas, toks viliojantis..
Na ir kas kad nežinai, kas bus toliau, kas bus rytoj- būk geriausias šiandien, būk, koks esi... o esi toks, kokiu sau leidi būti, tavo galimybės gyvenime- beribės... Beribės, bent jau palyginus su tuo kiek tu jų jau išnaudojai, o kiek jų dar tau liko. Nėra laiko dvejonėms- juk dar velniškai daug reikia nuveikti!
Gal pradėt nuo liūto prijaukinimo?...

- Ar tau patinka žibutės? – klausia ji.
- Patinka kas?
- Žibutės!
- Žiburiai?

Hello creative personality
Čiau, chebra

Kaip balsas stygose
Ilgi tavo pirštai
Juodos lyg
Kavos pupelės akys
Tu kalbi
Aš ir tu
Po keletos metų

Pasijuntu it dūstantis lagaminas.
Žvelgiu tiesiog į nieką,
Tirpstu pasaulyje...
Tarsi išnykstu...
Įkvepiu lengvo,
Tyros erdvės oro.
Liepsit tylėti-
Netupėsiu susigūžus kampe.
O sušuksiu:
"No more limits".

nebus svarbu prisiminti neatleidimus. savo nuosavus neatleidimus suvaryti į drobinį maišelį ir užveržti tvirčiau. neišsprūstų. dar tvirčiau. negaivinčiau atmintimi rytais. ištrūkti reiškia sustabdyti švytuoklės juodėjimą. su didėjančiu įtampos pagreičiu užvedančiu žmones veikimui. netikusiam veikimui. bausti ir svarbiausia žinoti už ką. o jie priima griežtus sprendimus. budelis ir tai sudvejotų teisumu, šitie nėkiek. Vildamasi laiko gydomąja galia, atskubu pasitikrint. gal taikoje nurimsta audros. ne. nieko panašaus. netrūksta stiprybės, neaplanko silpnumas ranką ištiesti. lyg šviestų žmogus ir valdytų aplinkinius labai paprastai. tiesiog atleidimais. už dienos pavirstų į tą patį geraširdį kaimyną. pailsėjusiu veidu. ir skęstų dėkingų naujienų sraute. nes mums apsilenkti tėra vienas kiemas. nematyti žmogaus šimtai galimybių. tiksliau nepažinti pažįstamo.

Pamenu pirmą vasarą naujame name. Visur mėtėsi dežės ir įrankiai, o grindyse buvo begalė skylių. Nieko ypatingo tik senas namas. Pamenu, kad kažką nuverčiau nuo stalo ir sudaužiau. Žinoma, mane aprėkė ir liepė eiti į lauką ir pažaisti. Tai reiškė, kad būsiu ir vėl viena, nes draugų dar nespėjau susirasti. Man tada buvo vos suėję šešeri, bet tą dieną prisimenu dabar, kaip niekad ryškiai, net pamenu kaip oras kvepėjo, visas laukas švelniai ir subtiliai- jazminais. Net dabar po tiek metų šis kvapas reiškia man laimę, visavertiškumo jausmą.
Sėdėdama ant laiptų, verkiau tik šį kartą ne dėl išnarinto peties ar praskeltos lūpos. Tada pirmą kartą pasijutau visiškai viena. Ir tada pasirodei tu. Drebančiom kojytėm, viltingomis akimis, šlapiu kailiuku. Ir pribėgusi ėmiai man laižyti rankas, o tada susirangiai šalia, tarytum jausdama ko man labai reikėjo. Tikriausiai mums abiems to reikėjo, jausti ,kad nesi viena, kad esi saugi. Po to karto jau nebeverkiau ant laiptų, nes buvai visada su manim. Mes žaisdavom per dienas.
Bėgo metai, o tu vistiek kiekvieną kartą mane pasitikdavai tokiomis pat akimis ,kaip ir pirmą kartą. Atvažiuodavau vis rečiau, bet tu niekad nepykdavai vistiek pasitikdavai.
O dabar to jau nebus. Nebus tavo šaltos nosytės prie manosios, nebus nebus tavo storo kailio man po delnais ir tarp pirštų. Dabar jau nieko nebebus, jau manęs niekas nelauks su tokiu pat atsidavimu, kaip tu, niekas taip gerai neišklausys, kaip tu.
Džera, myliu tave ir mylėsiu, nes tu mane irgi mylėjai.

Mergaitė atsiprašo, jog pirmąsias rugsėjo savaites bus neaktyvi. Tačiau vaikystė ne vien žaidimai ir draugai. Reikia ir mokytis...

Bet aš dar sugrįšiu ":)

Neverta saugoti bevertę viltį. Ji kaip tortas, per ilgai laikant sugenda ir tenka išmest.

Koks yra gyvenimas?

Gyvenimas yra pastovus, tik prieskoniai keičiasi.

Įskaudinau, deja, ne sykį
žvilgsniu, žodžiu, veiksmu.
Sakei tu atleidimo neprašyki
-atleidžiu viską, nes myliu...