Keli „akiplėšiški“ pokalbiai su gerbiamuoju kolega Omnia mea apie skaitymą ir rašymą

Su gerbiamuoju kolega Omnia mea aptariame esė „Eksplikacija“ ir „Kuo čia dėtas skaitytojas?“. Panaudotos kelios autoriaus žinutės gerbiamam Terr_Kithito.

(Auga Viskas:) Dėl akivaizdybių (kad „į kūrinius reikia pridėti ne vien jų“) galima būtų kiek abejoti, ar ne? Pati sąvoka savaime nėra labai aiški.

(Omnia mea:) Na, turi būti ir koks atradimo džiaugsmas, o ne vien gėris nugali blogį ar dukartdu?

Atradimo džiaugsmas – labai teigiama mintis, bet ji gali reikšti beveik bet ką. Skaitant kai kuriuos kūrinius man kartais kyla matrioškos įvaizdis. Dažnai ne gerąja prasme, nes manęs, nors ir šį bei tą skaičiusio, nepalieka jausmas, kad autorius tik užsiima akrobatika savo kontekstų dėžėje, kurią suvokti gali tik pažįstantys autorių arba jo kitus kūrinius. O ką manot apie tą idėją, kad kūrinys turi „kalbėti“ pats už save? Tai yra, privalo būti lengvai skaitomas nežinant autoriaus konteksto/ų?

Gerus klausimus pateikiate, kolega. :)
Kontekstas būtinas, bet jis turi būti anaiptol ne asmeninis autoriaus.
Blogiausiu atveju, jei autorius pats yra kultūros reiškinys, jis gali sau leisti sąsajas su ankstesne savo kūryba.
Atradimo džiaugsmą suprantu taip: „jūs abu stovite abipus teksto veidrodžio ir švelniai šypsotės vienas kito atvaizdui“.
Svarbu viena: autorius turi įdėti daugiau darbo, negu skaitytojas...

Kas šiame kontekste yra „šiuolaikinė poezija“ ir „magija“?

Dėl šiuolaikinės poezijos ir magijos reikia atskiro ėsė. Nemėgstu postmodernizmo, nes jei menas yra viskas, tuomet iš esmės nėra jokio meno. O juk yra. Kitaip tariant, myžimas vaivorykšte negimdo vaivorykštės (ją gimdo technologijos, algoritmai ir konstrukcijos, kas kad varomos įkvėpimo).

O įdomu, kaipgi atsirado ta Jūsų tekstų vertės suvokimo empatija? Ar ji buvo visada?

Geras klausimas (žinoma, ne). Pagrindinis metodas yra skaitymas (gero svetimo ir seniau rašyto savo), šiek tiek atmieštas rašymu (neskubant publikuoti, ypač kol empatija dar tyli). Labai padeda dienoraščiai (popieriniai) ar bloginimas (tinklalaraščiavimas).

Beje, kaip galima geriau sužinoti apie disonansą (ne enciklopedijas turiu omenyje)?

Kampuotumas, ritmo sutrikdymas kartais pateisinamas – tarnauja išraiškos priemone (leidžia autoriui (ir skaitytojui) neužmigti saldybėje).

Kaip atpažint disonansą? Prašau pateikti daugiau užuominų.

Disonansas )baldų konkurse“ yra čia (kaip teisingai visas vietas aptiko komentuotojai):
logiškai mąstant,
85%,
jaunas dar
Iš autoriaus virtuvės pusės tai yra sąmoningai dedamas šiurkštumas, suteikiant jam savo paskirtį.
Pirmame iš mano čia skelbtų daiktų irgi buvo (spalvų kodai, žvynai pasukti keliais laipsniais, šešiasdešimt penki tūkstančiai penki šimtai trisdešimt šešios spalvos), tik kiek kita funkcija.

Ačiū už aiškinimus, daug ką supratau, man tik to komentaro apie pripažinimo ir „jaunas tu dar“ bjaurumą niekaip neina įkirsti. Kur čia disonanso esmė, kaip pajusti šiurkštumą? Mano akimis, čia visiškai natūrali pokalbio eiga, sąlygota herojų būsenų. Ar yra kontrastas ta prasme, kad autorius/herojus tarsi pataikauja savo ego, nepamatuotai iškelia save?

Dėl „jaunas dar“ tu tikriausiai teisus, ne disonansas čia, o tik mintis apie tai, kad kūrybos (vidinio cenzoriaus, vidinio Maestro) atžvilgiu kūrėjas visuomet yra dar „nebaigtas“, galinti tobulėti...

Įžvelgiu nedidelį disonansą tarp: 1) „kontekstas  turi būti anaiptol ne asmeninis autoriaus“ ir 2) „autorius turi įdėti daugiau darbo, negu skaitytojas...“. Jei antras dalykas yra svarbesnis/iausias, tai galėtų paneigti pirmąjį? Nes čia tik apie darbą, ne rezultatą. Ar vis dėlto pirmas ne mažiau svarbus? Man atrodo, kad kažkas labai svarbaus glūdi pirmoje sąlygoje. Ir dar turint omenyje tą (galbūt) natūralų autorių norą įsilieti į [kultūrą] ir gal net ją paveikti?

Dėl tų dviejų minčių apie kontekstą ir darbą: na, visuomet yra kontekstas gyvenimiškas, kultūrinis, tik tiek; o autoriaus darbas ta prasme, kad nevertinu žmonių kurie myža vaivorykšte, manydami, kad skaitytojas pats atsirinks prasmes ir gilumas.

Ačiū už mintis, kurios skatina paieškoti vaivorykščių aplink save :)).
Esė pašiepiamas toks šaržuotas egocentriškas, narciziškas individas (čiukčė-rašytojas, anot anekdoto). Tendencijų įvardijimas, bet per šabloniškas, mano galva. Jei autorius komentuotų svetimus kūrinius, negalėtų likt egocentriškas? Jei piktinasi šabloniškais komentarais, taip augina savo ego? Jei džiaugiasi pagarbiais komentarais ir virtualia pagalba kūryboje, tai rodo infantilų nesavarankiškumą ir nenorą susikaupti dieviškoje tyloje? Jei nesvajoja publikuotis keliolikos tūkstančių tiražu, tai apie skaitytoją visiškai nemąsto? Situacijų supaprastinimas, manau. Kūrybiškai dedami personažai į schemas. Bet nė kiek neatskleidžiamas metodas, kaipgi pamatuot tą autoriaus/skaitytojo indėlio santykį, kaip jį persvert į autoriaus pusę, kaip atskirti vaivorykštinę kūrybą nuo pataikymo į skaitytoją (o kas jis toks yra esė autoriaus manymu?).

Tie keturi JEI, kuriuos išvardyjai komentare, tikrai yra schematinimas ir suprastinimas. Tik kad aš jų visai neteigiu, – tad tarsi ginčytumeisi su esė sukeltomis mintimis (o ne su mano požiūriu)...

Kadangi nelabai galiu atsijungti nuo šios „smėlio dėžės“ įtakos, tai ir komentavau vos ne iš lyrinio herojaus pozicijų ;) Per tą įtaką ir nepajutau, ką autorius teigia :) O ką jis norėjo ironišku stilium pasakyti? Ne pamoralizuot?

Jei norėčiau pamoralizuot, būčiau pamoralizavęs, ar ne? Norėjau pasiekti skaitytojo (rašančiojo (na, kartu ir skaitančiojo)) širdį, suardyti ramybę...
Pastaruoju metu iššaukiu ilgesnius už savo tekstą komentarus, [kuriuose įžvelgiu] klaidą („...Omnia iš karto pagalvoja blogiausia apie autorių...“). Ar nors vienu žodžiu užsipuoliau autorių? Ar ką nors iš viso teigiu? Manding, tik papyliau klaustukų (tikėdamasis, kad kam nors jie ims ir įsmigs)... Apie autorių kalbėti neverta. Kalbėti verta apie du dalykus: apie skaitytoją ir apie kūrinius. Kai gerosios kūrinio savybės bado akis, galima jų ir neminėti (ir taip akys išbadytos)... Nusispjauti, kaip autorius tą padarė. Svarbu ką jis padarė. Ir kaip tai veikia skaitytoją.

Išeina, apie kūrybą skaitytojui galvot visiškai nereikia? Tereikia mėgautis (kažkieno) paliktais artefaktais? Sutinku, dalis tiesos yra: mėgautis įmanoma tik atsijungus nuo „autoriškų“ polinkių. Aš šiaip tikiu, kad asmenybė galėtų užaugti ir mokėti atsijungti ir laiku persijungti..

Būdamas skaitytoju noriu mėgautis ne tuo pasauliu, kuriame kuria autorius, o tuo, kurį jis kuria. Žinoma, kad susimąstau apie rašytojo realijas, bet nejaučiu pareigos jomis remtis (kai mėginu pasimėgauti tuo, ką skaitau). Autorius turėtų būti nekuklus vieninteliu būdu: akiplėšiškai gerai rašyti. Šį vienintelį nekuklumą su džiaugsmu jam atleisiu.