Jis sugebėdavo akimirksniu pasinerti į savo darbą. Įjungęs mažutį seną radiją, kuris stovėjo ant kampinės lentynos ir labai gergždavo, jis susikišdavo rankas į kelnių kišenes ir imdavo žingsniuoti po kambarį, visą laiką neišleisdamas iš akių rašomojo stalo, kaip lapė grobio. Rita sėdėdavo nejudėdama, kol pastebėdavo, kad jis kažką sugalvojo. Tada jis nervingai suniurgzdavo ir pradėdavo švilpauti radijo melodijų nuotrupas ("Ak, atskleisk man savo paslaptį"). Vis dar skeptiškai ir lyg nenoromis palinkdavo jis prie savo popierių; paskui staiga pradėdavo lyg padūkęs kažko ieškoti, blaškyti ant grindų lenteles ir apskaičiavimus. Pagaliau rasdavo, ko jam reikia. "Aha",- sumurmėdavo, atsisėsdavo ir pradėdavo rašyti.
Rita jautė, kad kasdien, prieš sėsdamas prie darbo, jis turėdavo įveikti stiprų vidinį pasipriešinimą, savo nepilnavertiškumo jausmą, baimę, kad jam neužteks jėgų užsibrėžtam uždaviniui išspręsti. Jis kaip vaikas bijojo faktų, kuriuos jam reikėjo nušviesti.

Krista Volf. Perskeltas dangus

nestabdomai
žaisdamas
gaudamas
gausiai
išreikšti
save –
tu laimi?
nežinai
kas blogai
nežiūri
kas aplink
ir atsiveri
.

priklausomas
ilgam
4:30
susaistomas
viskam
laisvėk
atgal laike
tik įspūdžiu
ar jais
„B.U.“
varge
'bout you
šiek tiek
ir jos
jie spės
„bolė“
mums
trumpai
visiems
.

nori duot
daugiau
nei pats
įsivaizduok
ribas
iš nulių
skink savo
dieną
[šiandien]

taip
paimk
tolimą
paimti
ženklais
gink
ne
įmanoma
savais
sudėtą
laisvę
duoti
kaip
lėkti
baime
sparnų
būtyje
ir
deja
sustoti

tragi komedija
tragios komedijos
tragiai komedijai
tragią komediją
tragia komedija
tragioje komedijoje
vaidino

▬▬▬▬▬▬▬▬▬▬▬~ஜ۩۞۩ஜ~▬▬▬▬▬▬▬▬▬▬▬▬­­­­­­­­­­­­­­­­▬

ＳＨＵＴ　ＵＰ　ＡＮＤ　ＥＮＪＯＹ　ＴＨＥ　ＭＵＳＩＣ！

▬▬▬▬▬▬▬▬▬▬▬~ஜ۩۞۩ஜ~▬▬▬▬▬▬▬▬▬▬▬▬­­­­­­­­­­­­­­­­­­­▬

„Jeigu man kada nors teks susitikti Visagalį kūrėją, manau, jis pareikš „aš – Dievas“ lygiai tokiu pat siaubingu tonu. Barzda – pilna kažkokių trupinių, aiškiai matyti, jog vėmė, per barzdą – varvėjo. Prisiminiau, jog anksčiau mieste esu jį matęs einantį kiek linktelėjusiais keliais nieko nebefiksuojančiu priešais save įrėmintu žvilgsniu, o barzda – barzda visuomet pilna vėmalų. Poetas.“ [S.P.]

„aš nesutinku dėl nuoseklumo-tai žmogaus saviraiška,gal jam jo nereikia ,nes gyvenimas nėra nuoseklus ar bent jo jausmai ir pajautos tokie nėra.“ [Emvilkė]

Negaliu nepritarti Emvilkės nuostatai, nors tai ir gali atrodyti kaip nenoras tobulėti. Tai gali pasirodyti kaip daug kas, bet nebūtinai taip yra iš tikrųjų.
Prieš pasiekiant sunkų „natūralaus minties audimo“ lygį gal iš pradžių reikia sugebėti išreikšti save, atspindėti savo chaosą ir dalykus, kuriems natūraliai nebuvai atsparus ir įsileidai taip, kad jie tapo tavo kalba.
Ar esi kaltas dėl to, kad gimei ne tarp lentynų su platonų, nyčių, šliogerių, rilkių, juškaičių, gedų, dostojevskių, o su „Drąsiųjų kelių“ ir meilės romanų tomais? Kad tau natūrali kalba – ta, kurią perėmei iš savo primityvios aplinkos, o ne iš pasaulinės literatūros grandų? Grandai daugeliui būna girdėti, žinomi ir netgi tam tikrame amžiuje įsisavinti, bet paprastai jie nebūna pirminė tikrovė. Geriausiu atveju – antrinė.
Tai kas čia nuoseklesnis – tas, kuris natūralistiškai atspindi savo vidų ir pasaulio betvarkę, ar tas, kuris siekia sukurti tobulai įtaigią „natūralaus minties audimo“ kalbą?
Ar noriu su kažkuo ginčytis? Ne, tik bandau pasakyti, kad patobulėti galima (ir reikia), bet tai nebūtinai reiškia, kad tobulesnis yra nuoseklesnis.

Pamečiau užrašų knygutę - Rašykas išvengė keliasdešimt eilučių.

„Manau, kad Volteras buvo teisus sakydamas „Galvokite patys ir leiskite galvoti kitiems“. Manau, kad cenzūra yra paskutinis pralaimėjusiojo disputą argumentas. Manau, kad tiesa netenka vertės, kai jos negali palyginti su tuo, kas tau neteisinga.“ [VT]

antidėliojimas