Grandinė

O vėjau vėjau,
kaip užneši ausis bangom,
pripūtęs sąžalynus,
ir stabteli augimas akyse,
prieš jas – suvoktas maršas,
metalo kūjis nesustoja.

Tie gūsiai tavo, vėjau,
pribloškia. O
žvangėjimas gabena
į akis grandinę,
jos galas – laisvas,
vis sutinkąs
stulpelį grindinio aidumo –
karūnà virš gilumos.

Ne tau ašis stiprioji, vėjau,
ta – žemės, susieta
grandžių jėga ir ryšiais –
vienos greta kitos,
ryškėjančiais maža
bendruomene šypsnių.