2011-05-25 14:31
aha, tiandien paitsingats vėjats...kiti net pijo, kad medziuts itslauts..gatvėje...karūna virts gilumots..tsitats kazkaip didingai tskampa..karūna virts gilumots..hm..karūna virts gilumots...karūn..
2011-05-21 12:00
įstabi intuicija gyvenimo supratimo...minties greitis...
2011-05-19 12:46
Hm. Pompa su karūna? Galbūt...
2011-05-18 12:28
įdomiai tu čia mėgini pagauti vėjus ir suraišioti juos grandinėmis...:)
2011-05-16 02:25
Pradžia net savaip – salomėjiškai susišaukia (vėjas, pavasaris).
Nesigrąžiodamas į kitus duočiau 4+
2011-05-14 23:41
Stipru. Ypač pradžia man patiko.
2011-05-12 08:59
Labai patiko, man gražu
2011-05-11 11:57
vėjas toks kiek slegiantis, įkyrokas, sugebantis grandine pažvanginti ir eiliukas toks be kraujo šiek tiek - sūriu suspaustas ...:) - 3
2011-05-11 09:21
vėjau vėjau...
2011-05-10 20:32
Keturi:)
2011-05-10 19:28
ir vien jau dėl to
* * * *
2011-05-10 19:27
atrodytų, kad šypsniai ir grandinė tiesiog savo esme nesiriša. bet Auga sugebėjo ir tai įveikti :)
šis man iš tavųjų suprantamesnis, įjungiantis vaizduotę.
2011-05-10 19:25
Perskaičiau tekstą ir pasidariau dvi prielaidas apie autorių:
1. jis linkęs mąstyti logiškai;
2. jis nuolat susiduria su sprendimų priiminėjimu, ir to negali atsikratyti net poezijoj.
Čia pusiau juokais, aišku, bet, manau, nėra visai gerai, jei skaitytojui kyla tokios mintys. Skaitytojo mintys neturi lįsti į autoriaus daržą, tik į tekstą.
:)))