vakaras
                           aš net eilėraščius rašiau
ir jau maniau
                                                      ant aukšto kalno užlipau
tačiau matau                                                      kad viskas sau
                                                                                                            kad vien tik sau
ne tau
                                                      graži nesiekiamoji
kuri slapčia parimus moja

tu tyliai dalini jausmus
kuriuos stiprėdamas vaikaus
ir stebinu visus vargus
o tu kukliai šešėlyje stovi
mažais laipteliais ugdai skonį
ir džiugindama sausą akį
klausaisi
                           ką pasaulis sako
tu atveri bendravimui kelius
manai
                           taip bus
kaip turi būti
ir bus geriau nei vakar
                                                      saulė būti lėmė

dangau pilkieji debesėliai
į tikrą ateitį skubėję
galbūt atneš dar vieną liūtį
juk vakar pamažu judėjęs
rytoj numirti gali žirgas
arba prie pabaigos artėti
nenusileisdamas galingam vėjui

šiandieną spinduliai sužimba
paveikslai žavi ramybe
melodija liūdna sužvilga
nuspėju daug gerų darbų
ir sveikinu Tave
Pasauli didelis
                                                      Tave

juk kas yra tiesa
tiesa
                           matyti ir Tave
dar nepražūti laukime
suprasti ar kartu
                                                      tai Mes
auksinė saulė žiemą
graži
                           puiki taika

Kai tau visiškai blogai, kai esi be rankų, be kojų, aklas ir kurčias – tu arba turi į ką šauktis, arba ne, arba turi šviesos žiburį, arba ne. Jei turi, tai ir yra Dievas… Šnekame kaip girtuokliai.

mano baimę šiurpas krečia
o meilė rami ir paprasta
trečias kampas kažką lemia
žaidimas sveria laimę greta
savaime varžausi daugiau
                                                  nors šalia

nežinomas aktorius
nematoma žemė
jausmai apsemti –
               jų nėra
rasojantys pirštai
tamsuojantis tiltas
išblunka aplink –
               vienuma
svaiguma netaiki
protu prarandi
tikėjimą paprastą  –
               šokį
ta begalvė naktis
pateriojau mintis
jūs skambėkite,
               mirštantys žodžiai
apsakyti kažką
ir nuveikti galbūt
ir nesuprastą žvilgsnį pagauti

taikos, gėrio šaulys
pasitinkantis vakarą rytą
nepaliauja naikint nelaimių
ir gailėtis neatrasto laiko
meilė buvo
          laisvėjanti baimė
kaip dainuoja pavargę kerėtojai
ir tik Vilniuje perneša oras
susitik tu, varguoli,
               gyvenimą
ir užbėk į žemėjantį kalną
tau dar liko dienos gyventi

kažko nežinai
ir jauti:
     ištirpai
sau sakai:
     tik vanduo
išnešdamas guos
tavo
     nesaugomą ateitį

matai klausiančią figūrą,
lietų, sniegą, šaltį: tavo būtis,
spaudžia ir tamsa –
vargana išeitis

besišypsanti lemtis
atslenka pojūčių takais –
žydėjimas primena meilę,
baltais šviesos keliais
liūdėdamas tykiai eini –
kažkam gal primeni saulę

ir vargui patiki būtį,
klausaisi sakant:
„tavo laisvė – tai tu!“,
svaideisi žodžiais:
„juk kažkas gelbės mus,
šiąnakt saugos ir jus
plačiuoju grožio sparnu“

bet patirsime neviltį, broliai
gyvenimui leisdami šokti
ir suktis didžiuliu ratu

o kas gi atveria akis?
ar nuojautą girdi
(intuicijos naktis),
šventėje tyliai alpsti,
regėjimais puotą keli –
palaiminti žmonės geri!

jų vardą ištaręs liūdi
ir naktį plačiau vis myli
už tikrą tikėjimą savimi
neleidi žvaigždei užgesti

į ateitį ramiai žiūri
nepaprasta širdy
paskęsti kur gali
pamirški tas dainas
išblukink net spalvas
užmerk akis
ir kraujas nurims
širdis nutils
Amerikoj gražu

Man tik laikas visuomet konkretus –
išlaikydamas padėtį, senuoju taku
savo tolstančią tamsiąją žvaigždę seku;
mažiausiai spindėdamas abejoju laiku.

Nedrįsta pakilti raminantis žvilgsnis
atmindamas tikrą gyvenimo šypseną,
neieškomą gatvėse miesto linksmybių.
Pakylu giliai, nejudėti visai pasiryžęs.

Ir kaltinu laiką, kvailumą, save:
košmaras, sušaldantis šviesą, tave.
Nesvarbu, kad be tikslo klajoju gatve –
daugiau užmirštu, patikėjęs žvake.

Tuo mieste mes galvojam išlikti,
be laisvės, užvėrę likimo takus,
smagiau, su tylėjimu pro laimės vartus
išeinančiu, dvasios gaivinusiu švytesiu
rakinam slaptingus gailesčio liūdesius...

jie teisūs suprasti
ir tiesūs sustoti
tylėti
     kaip mylėti
amžinai duoti
gyvenimui teisę
               žaisti
ir laisvę sakyti
laimė
     atsidėkoti

rytui rytoj
likdamas stoviu
vėluoju kaip nuolat
               tylėti
žodžiais išplaukti į saulę
                    rasti
sapnuoju
savo laisvę
          mokausi tęsti
po vakaro keisti –
               laisvėti

vykstu ištirti paskirties
nebejaučiu pasaulio
manęs pajusti kailį
nebeturiu nieko „savęs“
su kuo nueiti
          žuvies?

miškai tik gausybėje
tolių kalvų išnykę
neatsako nesavi likę
jausmai išblukti tikę
bebaigdami išdegti
nesulaukus proto
               netekti
te svetimas laimi
               prašnekti

lai gyvuoja be galo dangus
išbaigiantis gėrio bangas
prasmę išsaugantis draugas
raitas lygumų aidu
gaudyti sielą gaidų
„rasdamas randu“

pradėti linksta rankos
          abejonės
prarasti laiką kruviną
          tie žmonės
apjungdami vertes jie suveda į nieką
žolės
     tai viduje visam sėdėjimui išlieka
radus kryptį
     šilumą už viską
          lyginti
žinojimu teisybės negerbiant tikrų
gyventi verčiančių dienų su rytmečiais
žalių vidaus naikinimui rimtu saiku
rengtų vilčių
     brangaus jutimo sūkury
laisvesniu akimirkos medžiu pravedus
mintį gena tai
     kas linki mūs kely
didesnio vėjo pučiančio
          išvien ratu
poetinių vaizdų kaleidoskopo
          sukant jį
eilėm gretų
     sudvasintų figūrų
miškui tylint po rudens harmonijos sparnu
užgoždami kiekvieną sub-esybę
tik simboliai karšti plevena
          be šviesų

nebent dar gabaliuką dienos
trupinėlį kažko
sakytum –
         aistros
į dainą panašios tylos

tu pasiruošęs atiduot
tam
     ką gali myluot
puokštėmis ir žieduos
šiuo metu čia –
         tu

ir dabar kartu
sakai:
       šiuo keliu
laisvai savu siekiu
tiki
     kiek begali būti jų

palietęs tikrą būtį
manai tikrovėj žūti
kiek vėjas pučia
tu vėl jau čia
tu jau arčiau

ir aš kažką sakau