Kai tenka daugiau pavairuoti, pastebiu, kad vairavimo kokybė krenta – imu kreiviau parkuotis, dažniau pataikau į duobes, darau mažas klaideles, malonumo pojūtis nuosekliai mažėja.
Ar pastebėjimas galioja ir prisijunginėjimui prie rašyk.lt?
Gali jis paaiškintų kai kurių senbuvių polinkį prisijunginėti vis rečiau?

ką manot apie šio vakaro filmą per LTV, 23:10 Atgal į gamtą (Into the Wild)?

Kaip nėr jėgų pačiu savim išlikti.
Ir jis, ir aš – mes pogrindy abu,
bet kaipgi žiedlapiais į vidurį
žydėsi – kaip nunoksi pumpure!

[Oleg Čuchoncev, 1987]

Baime
skruzde raudona mano
žiemų tu
jau atsargas krauni
Vasarinė mano širdis
džiaugtis nemoka
Tiek dalykų
mylėjau
kartokų
tartum žali riešutai
Tikiu ateitim
kiek galiu ją įžvelgti
valandą po valandos
įsitvėrus į virvę sapnų
– ir laiką
per jį eidama
žodžiais liečiu
– tuštybė ir gaudymas vėjo –
lyg šitaip galėtumei
jį: atgaivinti

Christine Haidegger, Antanas Gailius, 1988

Ar galiu pradėt jus tujint?

Ta proga, kad šiandien sukako metai, kaip tapau rašyku.

Įvaldę ritmą ir rimą poetai primena profesionalius iliuzionistus (teigiu su didžiausia pagarba tiems ir tiems). O ką jų fone primena rašantieji baltąsias eiles?

Plaukai su balta šviesa taip sunkūs
Nešiot, kaip melstis į žemės dulkes
Sunku.
                  Žolynai pečius apstojo,
O jų šešėliai prie tavo kojų
Žiūri į dangų, kaip eina laikas.
Dabar už saulės spindulio laikos
Darbų tos rankos, liūdnos prakaulės.
Daugiau nešaukia keliais pasaulis.

[Jonas Juškaitis. Motina, 1972]

lipidų libido lipa
liauną liepos liemenį liaupsinti liepia
liepsna liepto liekanas liesteli

Baigiantis laikui dėbsoti pro ženklus,
alavo švytuliui užburiant dėtį,
leidžiasi nuolinkiais skydas su siela,
añtį bepildantys duonvaisių lyrika,
niekį praskverbę dỹgiais įsmingančiais,
dūžius užgimdo – jau – siekis, sėjėjas
išneria naktį melsvuojant pakalnėms,
sagstydamas vaizdą nauja ugnimi.