Neužmirštuolių mėlynąjį mėnesį – birželį –
net sapnuose eini prie gėlo užmiršto vandens,
tau net praeivio akyse gelmė pasivaidens
arba šaltinio garsas nepažįstamam braiže,

nes tavo mėnuo bus
    iš dulkių, debesų ir dūmų,
iš prieblandoj išgraviruotų gatvių,
    iš glitaus
tylėjimo,
    nes tu ištroškai mėlyno lietaus
ir vėjo, kvepiančio vandens gėlių medum...

[Judita Vaičiūnaitė. Neužmirštuolių mėlynąjį mėnesį]

Vandeny žuvim
panirę giesmės paukščių
tarp skaidros ir gelmės,
ir jei negrįšiu –
surink vyšnias iš sodo
per tūkstantmetį sužydinčio tik kartą,
užkelk į paukščio lizdą
kalno viršūnėj,
kur žvaigždės gimsta,
kur mėto plunksnas
angelai.

[url=http://www.rasyk.lt/kuriniai/186335.html[/url]

Eilėrašti,– tariau,– nebūk labai plepus,
kas už tave suras visų talpiausią žodį?
<...>
Tu – žiedas nuošalus. Ir tik spalva graži –
ne žiedlapių gausa – didžiausias tavo turtas...
<...>
Tu – vienas šovinys, ir tau dalia skirta –
pataikyt būtinai arba pačiam pražūti!

[Vincas Giedra. Eilėraščio tramdymas]

negaliu rimtai žiūrėti į savo rimuotą tekstą, kažkodėl juokas ima (juokiasi)
M.B.

Lyrinio eilėraščio kompozicijoje ne visada jaučiama loginė slinktis, svarbią jungiamąją prasmę įgauna įvairūs pakartojimai – garsiniai, sintaksiniai, netgi grafiniai. Tik lyrikoje beprasmis pakartojimas, kaip nuotaikos įtvirtintojas, ir tėra reikšmingas. Lyrika motyvuoja daug kitose literatūros rūšyse neįmanomų dalykų, nes pajungia juos nuotaikai ir vidinei logikai.
V. Daujotytė

Šis sakinys – tikrai ne balandžio 1-osios pokštas.

Ir poetinė, ir mitinė būtis yra betarpiška, neišvestinė. Įvaizdžiui ir poezijoje, ir mitologijoje nereikalinga jokia loginė sistema, joks mokslas, filosofija ar apskritai teorija. Jis - aiškiai ir betarpiškai matomas. Viskas išreiškiama gyvais pavidalais ir veidais; tereikia tik žiūrėti ir matyti, kad būtų suvokta.
A.Losevas

Ar galim daryt išvadą, kad jei poezijai suvokti reikia pasitelkti analizę ar mokslą, tai nėra poezija (bent jau šiam konkrečiam skaitytojui)?

– Save suvokiantis laikinumas, siekiantis save pranokti gyvybe, meile, kūryba ir tikėjimu.

L. Donskis

Ir tu, žmogau, sudėk prie slenksčio darbą,
kad vėl jį peržengtum su nežinia nauja.

M. Martinaitis

akyse linijos
virsta į sienas
nebylūs žingsniai
tuksi ir vienijas
šiluma siaubo
debesį atneša
svetimas laumžirgis
mosteli dešine
horizontas jau šąla
nykstant delnams
nekvėpavimui galas
spurda jausmas gyvent