in style of empty body
I mean I'm even ready
to enter into open hell
carrying my flimsy shell

Vienas kaip žemė, nežinąs ko siekiu,
neklūpėjęs ant kelių, kai akys aptemę
rūkais ir migla, pasiskyręs tai sau
ir nepratęs, negalvojęs klausau
tik šios žemės nedrąsiai, nemasina
toliai, medžioklės ir kastuvas laimės.

Aklai pasišypsant negalvoti kvailai
kodėl negaliu aš, žmogus, būti laisvas,
šiek tiek išsikraustyt, bet būti ir čia,
juk noriu, ko reikia ir ką jau mačiau,
nejau nežinau, kas yra tie laivai –
pasisupę, nugrimzdę, ir kritę šarvai
padarų, galinčių dirbti už du,
tik čia dar klaidu, čia taip man klaidu...

Ištirk save bent jau, ne kitus,
to reikia, net labai, nors ir sunku,
kaip naktį ryti orą ir galvot,
atsipalaiduot, parėkti,
kodėl esi negyvas, nors ir „gyveni“
Negyvėlių šaly, kur viskas leista –
net ir „gyventi“ laimėj,
tarp „darbų“, kuriuos žaidi,
tai – laimė.

Kai jau nebegali galvoti,
išsunkt vaikystės votis, silkė
žvilgėdavo skardoj, kažkas
padėdavo suprast ir išsigąst,
ir kaltinti kitus, kartus,
geležim dantis sukandęs stovi
vilkas, stebėjosi vartus pravėręs:
taip nebūna, mesk,
težus.

Pavojus, suvoktas vėlai kine –
tik televizorius, krantai
įrėminti žalių kraštų, lietus
šaipysis tą sekmadienį vėlyvą,
metas. Į judesius erdvėj, alyvas
rysim dieną, naktį, purvas,
bangos – kalėdų naktį šventą,
lemtis sakys žodžius į ežerą
aiškius ženklus rašys, į mus
artės mirtis kasdien, gal turime
mažai ugnies, šviesos, užuos
tik duonos kvapą rytas. Duos
radijas, linijom praeis, jaučiu,
kaip turi būt, pas kitą žmogų kitas
neras esmės, nei parduotuvės rojaus,
prabuvusio ilgai, į šiaurę kojom
išeisim
po kelių parų.

atsiprašau nebaigiu
šaukti
tiesa
ateina nedelsiant
nebelaisvai
tik tau

ta šviesa
gyvybės eisiu akims
dangus

Pavojinga eiti tuo keliu į tolį –
Neaišku tau, iš kur ateis pavojus,
Ir nenukrypti žmogui neišeina,
Kai viskas turi savo kainą
Baisią. Absurdas, apie kurį
Kalbėt ir rytą negali...
Neprisipažink – ir būsi tikras tikras
Miesto žiurkė, gal net rimtas,
Kaip visi kvailiai tarp mūsų
Siaučia...

Nenoriu čia rašyti nieko sau apie eiles – tai turi būti tikra.
Neeiliška, bet turi būti
Savimi. Lengva ir be kančių ilgų ištirpti
Viduje, ne, nesupūti.
Iliuzijų lietuj iškils rangydamasis velnias
Atgimęs iš eilinių pelenų
Tariu: na štai, einu
Žemyn stačiu šlaitu, papėdė jau čia pat, šalia,
Nereikia net antrų akių.
Kažkas suėdė ir (nejaugi) tai, ką siekiau laimėti aš kare
Gyvenimo suluošinto dabar
Ir bartis nesustojau šiandien ant savęs
Darydamasis vis tą patį dar
Nenoriu tarti nieko sau apie eiles,
Neverta gi sunaikinti vilties.
Išties. Gražu, kol sąžinėj ramu –
Improvizacija padės?
Pasitiesiu sau pagrindą minčių, trumpų
Kaip malkos. Galbūt galiu
Tikėt – bet ar tikės
Manim? Aborigenai? Jie tikri.
Nors sąžinė rami.
Galiu daryt kažką nemažindamas tempo.
Kažkas – tai ji?

miręs ežys
liesdamas žolę
pamiršęs dantis
audinį velia
nebetįstantis
ozu šešėlis
byra tūkstančiais
rankų iškėlęs
pirštuose dūkstančias
kvepiančias sielas

- giedanti gulbė