mįslingasis srautas

Kai jau nebegali galvoti,
išsunkt vaikystės votis, silkė
žvilgėdavo skardoj, kažkas
padėdavo suprast ir išsigąst,
ir kaltinti kitus, kartus,
geležim dantis sukandęs stovi
vilkas, stebėjosi vartus pravėręs:
taip nebūna, mesk,
težus.

Pavojus, suvoktas vėlai kine –
tik televizorius, krantai
įrėminti žalių kraštų, lietus
šaipysis tą sekmadienį vėlyvą,
metas. Į judesius erdvėj, alyvas
rysim dieną, naktį, purvas,
bangos – kalėdų naktį šventą,
lemtis sakys žodžius į ežerą
aiškius ženklus rašys, į mus
artės mirtis kasdien, gal turime
mažai ugnies, šviesos, užuos
tik duonos kvapą rytas. Duos
radijas, linijom praeis, jaučiu,
kaip turi būt, pas kitą žmogų kitas
neras esmės, nei parduotuvės rojaus,
prabuvusio ilgai, į šiaurę kojom
išeisim
po kelių parų.