Tikrovės klausimas skaudus

Nenoriu čia rašyti nieko sau apie eiles – tai turi būti tikra.
Neeiliška, bet turi būti
Savimi. Lengva ir be kančių ilgų ištirpti
Viduje, ne, nesupūti.
Iliuzijų lietuj iškils rangydamasis velnias
Atgimęs iš eilinių pelenų
Tariu: na štai, einu
Žemyn stačiu šlaitu, papėdė jau čia pat, šalia,
Nereikia net antrų akių.
Kažkas suėdė ir (nejaugi) tai, ką siekiau laimėti aš kare
Gyvenimo suluošinto dabar
Ir bartis nesustojau šiandien ant savęs
Darydamasis vis tą patį dar
Nenoriu tarti nieko sau apie eiles,
Neverta gi sunaikinti vilties.
Išties. Gražu, kol sąžinėj ramu –
Improvizacija padės?
Pasitiesiu sau pagrindą minčių, trumpų
Kaip malkos. Galbūt galiu
Tikėt – bet ar tikės
Manim? Aborigenai? Jie tikri.
Nors sąžinė rami.
Galiu daryt kažką nemažindamas tempo.
Kažkas – tai ji?