Kol kas – nežinia

Vienas kaip žemė, nežinąs ko siekiu,
neklūpėjęs ant kelių, kai akys aptemę
rūkais ir migla, pasiskyręs tai sau
ir nepratęs, negalvojęs klausau
tik šios žemės nedrąsiai, nemasina
toliai, medžioklės ir kastuvas laimės.

Aklai pasišypsant negalvoti kvailai
kodėl negaliu aš, žmogus, būti laisvas,
šiek tiek išsikraustyt, bet būti ir čia,
juk noriu, ko reikia ir ką jau mačiau,
nejau nežinau, kas yra tie laivai –
pasisupę, nugrimzdę, ir kritę šarvai
padarų, galinčių dirbti už du,
tik čia dar klaidu, čia taip man klaidu...