Rugpjūčio sekmadienis vienas.
Vidurdienis, šiandien savaitgalis,
diena net šiai vasarai saulėta,
paskutinis bekraštis dangus.
Senoje šeimoje, bet jau vienas.
Miestas tolimas, svetimas bus.
Neišsakomi žodžiai supančioja,
surakina. Uždaro kelius.
Kitoje kelio pusėje – miškas,
ten saulė, upelis, kaita.
Už kelio gyvenimas skiriasi:
tikrovė, ramybė, taika.
Man liko tik meilė,
problemos sprendimas.
Nebuvusių gaila tik –
prastas likimas...

ir matydamas griūvant pasaulį
išeinu sapnų realybėj paskęst
ligi ryto

(iliustruojantis vaizdas)

bangavimas kyla ir slūgsta,
bet baimė žmonių nepalieka,
ji tampa tikra vakare,
aš klausiu: kas dar?!

ir matau: gal tai melas,
gal juokingai bjauru, gal tik šiandien, šįvakar
be moralės, tačiau vis teisingai
net žmogiškai tìkra, mėsa
iš moters, visų kūnų:
nei kitų, nei kietų
atmetant pripieštą savaitę
muzika be melodijos lieka
mano proto vėsa
laisva padaryti bet ką savyje

Ar galima saviraiška, skirtinga nuo kitų? Ar nepasmerktas kopijavimui kiekvienas „laisvas“ ir „tikras“ žmogus?
Šiandien viskas atrodo prasminga, tik žinau, jog tai tetruks kelias valandas ar naktį, kol nesusidursiu su laiko planavimu.
Esu tarsi priverstas pasirodyti, bet net dalies nepaimu iš to, ką man siūlo ateitis. Laisvė brangi, bet ir karti tuo pačiu.
Gal žinau daug, bet iš tikrųjų tik praeityje žinojau. Dabar nežinau nieko, ir retai teprisipažįstu, kad nepažįstu absoliučiai nieko, ypač savęs. Net jausmai, atrodo, beviltiškai meluoja. Ir nebesuprantu, kaip galima ką nors tęsti, kai abejoju viskuo, kas tepasitaiko. Rodos, kad viskas – ne man, netinka, blogai, nepilnai realizuota, kitaip, nei vyko kažkada, įvairiai, bet neįdomiai, vien bliuzas. Vientisas žydras liūdesys, ir tik retkarčiais pastebiu jį šalia.
Ir nejaugi kalbu tik dirbtinai, tuščiai, kaip ir pasirodau nepažįstamiesiems? Keista ta liaudis, tokia nepanaši į brolius ir seseris, apimtus amžinos meilės, prie kurios jie vis grįžta... savo kalbomis. Širdys paprastesnės.
Po pakilimo, sako, verta vėl nusileisti ant žemės. Tik kam taip atskirta, kad net neįmanoma pabandyti sujungti mažų trupinėlių trumpą laiko metą? Ar to nėra, ko visi taip trokšta? Ko kai kurie nori, ko mažuma tik laukia, kas nenusakoma, kas šalia ir buvo visur?

Vakaras, muzikos džiazas, aklavietė
žvelgiant iš dvasių tamsos,
padaras, reiškiantis viską, tylintis
ir visiškai nesuprastas laikas...

švaistau gyvenimo laiką namie,
naikinu paskutinius jausmus iš širdies,
pasineriu į beviltišką pilką srautą,
tebejaučiu savyje kažką skaudant,
nebenujaučiu to, ką galėčiau turėti
ir siekti, nesvarbu koks tas tikslas,
viskas svetima, ant kažko pikta
ir vis aiškiau: nebereikalingas
keistumas, stovintis vanduo, erdvė uždara,
tuščios mintys, dirbtiniai jausmai,
pripažįstu klydęs ir klystantis nuolat,
gal lengviau pragyvensiu likusį laiką?
gal būsiu geresnis kažkam, kaip vaikas
tikrovėje... gal dar vilties yra
ir muzika, nauja diena kažin ar
žlugdo pasaulį, dar klaust ko nors?
riaumoti noris, bet nerėkiu,
tyliu, poeziją skaitęs ramybėj,
apima tingumas, tuštybė,
žodžiai kankina,
ir vėl

„Tikras daiktas veikia net neturinčiuosius jokio pasirengimo – sustabdo ir pakeri. Tada būna „kaifas“ ir visai nesvarbu, ar tai gera knyga, filmas, opera ar žemės menas, kurį mano pažįstamas su studentais sukūrė Nidoje ir kuris jau suiro, veikimas stichijų.“

Rytis Zemkauskas (iš interviu)

kovoti su laiku, prieš tylą,
moterį, įtvirtinančią skrydį
palube, neaiškų laipiojimą
sienomis, kraipytis, kilti
suspaudus pirštuose kardą
ir laužantis dantis į smėlį
nutekėt po žemėm, raitas
ant iškreiptų kojų, lėlės,
sustingęs pavidalas lange
langinėm dar gražiom apkaltas
regi nepaprastas spalvas,
mėnulio kraštovaizdį šaltą
ir mozaiką, nesugaunamus
dėsnius, muzika - prievarta,
sprogstanti parako statinė,
naminė netvarka, laikini
galai, išsipurvinę nuo rūko
smėliuose ir lapų namukai
suvienodinti lengvatų, proto
pigumo, palaikomi domkratų...

Iš kur galiu semtis minčių, jei ne iš visų knygų? Fantastika, viengungiai jauni vyrai, nepriklausomybės troškimas ir nežmoniški prijunkimai, biblija apie tai man tyli. Ir apskritai atrodo, kad viskas gerai, bet trūksta kažko svarbaus. Arba viskas beviltiška, bet yra kažkas, dėl ko dar egzistuoti tyliai įmanoma. Bliuzas, be pastangų pasirodyti prieš save...
Negaliu pykti – daugelį kartų girdėta, ir gal džiugu nežinant, kur kas yra. Beje, kur tie dalykai, apie kuriuos žinojau nuo kūdikystės?
Faktas, kad knygose yra tai, ką autoriai norėjo išgyventi arba išgyveno taip trumpai ir puikiai, kad panorėjo tuo užpildyti savo kūrinius ir svetimas galvas.
Ir džiaugtis galiu tik taip, kaip suvokiu, kol suprantu, kuo gyvenu.

Pripratę prie šiltų lizdelių paukščiai turi patys susiieškoti sau maisto – tam jie yra paukščiai ir tokia jų paskirtis. Savotiškai laisvi. Atviri. Neskaitant jų skrydžių grožio.
Ne visi ir paukščiai skraido, jie teturi galimybę atrodyti panašūs į laisvus skrajūnus. Tai tokie korektiški ir nuolankūs paukščiai. Degančios sielos šiltuose kūnuose.
Paukščiai tikrovėje, kurios niekas negali iki galo suvokti, nesugeba to ir neskiria tam pastangų. Nes užsiima nesąmonėm. Protu.

randi kažko tik įtemptai po praeitį palakstęs
ir taip tesugebi atgaut save
stengiesi reikalauti atiduoti savo „aš“
o Dievas užsispyręs saugo savą prasmę

nekalbi apie kitus
nes jau matyt visai
nebegalėsi savo ribotumo peržengt
šį rudenį nelauki tu žiedų
nes jie neauga kambariuos
šios didelės dėžutės vidury

Stebėtojas tylą sustingdo
ilgu nežiūrėjimo judesiu
garsas ne vienas aplinkui
tik sau suprantamos mintys
be saulės kančia lyg tamsa
frazėmis klausimai tirpsta
sąmonės akys šešėlyje
vis dėdamos ženklus nestoja
raginti jungtis pasaulyje
keisti vieną kitu pastebėjimu
slinkti iš lėto ar greitai
tik savaip neįmanomai
rodytis daikto galybėje
paskutiniais namais išeiti
viduj apsirengti tik įspūdžiais
kristi be oro be galo
skyryboms išstumiant įprastą
poreikį tylint išlikti
greta siela uždaroma
augančio svorio įrankiu
spąstuose savo savybių
užrašyta gulti ilgiau
ar smelktis žemyn
atitrūkstant apgaule
sunkumų banga ir naktis
aplinka akimis gyvomis
kiek slapta nežinia
tik kalba amžinai nebaigta
audringa sielos jėga
patetiškas ritmas
duoda paruošti save
klaidoms įsitikinus
gelbėtis grįžtant