apgailestauja vaikas tėvo nepajutęs
neturi pagrindo tikėjimo prasmės
kantrybės namuose atrodo nebebus
ir nebetiks pasaulio jam žaismė
ką ims nekels jam džiaugsmo
nei liūdesio o įtampą savy
grįžimas žemės dulkėsna artėja
tik šmikšt

visa esmė raguos
kurie teauga akyse
ir lapais krenta
pasaulis dovanotas

tas viskas paprasčiau nei užanty sėdėti
tik nesiliesti ir žodžius kalbėti
kas naktį Vėlinių sakyta
tuščia ir beprasmiškai jausta neilgai
tesiteisinta ir tebeslenka mažyn
nejau norėta gero
sąvokos klaidina
tylėjimas didėjimas ir laisvė ir galia

Kaip jums patinka tokia mintis: 
Let your mind grow and stop the arguing. Enhance peace, reduce evil.
Mėgėjiškas mano vertimas: Leiskit savo sielai augti, baikit ginčytis. Plėskit ramybę, mažinkit blogį.

Teriukė dėlioja taškus ant „į“...

žvelgdamas į ateitį visą
suvokdamas kailiu šiltu tą palaikį buvimą
kaip vyno inde po medžiu pamažu
įžiebiu dieną nakties patale gan beviltiškai
žeisdamas esmę, jėgas ir mirtis
bematuojančias erdvę savim, jei tai tikra
pasaulio žaviausiasis

Nepamiršdamas neryžtingai pulsuoti nepastebimoje vietoje be akivaizdžių progų pasielgti norų kryptimi žmogus galėjo tik tylėdamas lyginti visa tai su nepraėjusiu galimybių ūku. Be paliovos varžėsi savyje atrasdamas raudoną tamsą. Tylinčią pasaulio dalelę vis dažniau pavergdavo gražūs ir griaunantys pasaulio judesiai. Išnyrantys į jo regėjimo lauką tolimi įspūdžiai nedarė įtakos veiksmams, pagal visas gamtos taisykles nagrinėjamam elgesiui ir ant plauko besilaikančiam pirminės sąmonės kamuoliui. Jį mylėjo kiekvienas. Nes šunys pasitaiko ir bailingi, ir vargšai – tikri savo šeimininko padėties nešėjai. Atvirai pasakantys savo paslaptis pirmuoju skiemeniu po nesibaigiančios pradžios. Tik visi atviri kiek begali visuomenėje – po drabužiais vienodai užmiegantys žmonės – atiduoda daugiau, nei gali aprėpti kompiuteris.

Išleisti, nekreipti, žiūrėti sustingusiu veidu
per dieną, padėti, lakstyti, pašokti – iš baimės
prisitaikančios mintys ir kūnas, neveikti savojo „aš“.

Apsimeta dirbančiais metais, nulėkti žemyn
ir tolyn, nepaisant tikslų ir gamtos neaklumo
maitintis ir semtis jėgų ne iš miesto varpų.

„Negali“ – tai vienintelis raštas, tai formulė, vargas
nepulti į neviltį, dar labiau ir tolyn, ir garsyn
ir sunku vis užkasti vakardienos pelenus naktį.

Ištarmę duos tik vėliau, savyje – tai, ko trokšta
galva ir išalkusios akys, negyvos kompiuterių dėlės
su ragais, tik nuliūdę, tik rimtos povyzos stikle.

Dryžuotosios kelnės, sveiki po lietaus vis rečiau
besidžiaugia lotoso pozomis sėdintys, tempiantys
stygas gitarų šiltai, tik tegali kvepėti dumblu.

Nemylėti, atsakyti šaltu kvailumu ir prarasti
jėgas, bėgti – neiti pirmyn, eiti dugnu pasroviui
tebegalime mes prisiskaitę tuščios Išminties...

kaip norėčiau ištarti bent žodį
nepasvėręs širdy ir gerklėj, ir visur;
nebelinksma atrodė, lyg silpna –
nežinai, kam esi čia išleistas lakstyt,
kam tave taip gan sunkiai pagimdė,
kas iš to reikalingo kitiems?
jei dukart sumažėtų žmonių čia
ant žemės, jie išliktų vistiek purvini,
jie išlieka vistiek savimi, nors nežino
kažko – kad ir dvasinių dėsnių

nakties tyloje aš mąsčiau, o gal ne,
bet diena vėl išaušo šviesi,
nebebus, nebebus, ką jaučiu dar dabar
ir nebetikiu meile tyra iš pradžių,
kai tyliu ir šneku tik per proto brūzgus,
dar tikiu ateitim su visom mintimis,
be kurių aš nebūsiu savim
ir atrodo, nebus taip ramu
kaip lopšy be lopšinių gulėt
ir jau vaikščioti gaudant tai, ko nereikia
ir dar daug daug daug metų bijot

neramu – negali vėl sugrįžt
pabandyti ką veikti – darai,
neramūs tavieji eisenos sparnai,
neramu – nebenori kartoti sausai,
atvirumas neprimena to, ką buri
ir nejaugi negali jo būti ne knygoj?
gal rytoj jau išauklės vaikus angelai?
ir tik šiandien, kasdieną bandyki
susilieti su sielos sparnais

vieną mirksnį aš šviesą matau,
kitą – tamsiausioj pilkybėj dingstu,
dieną toliausią į dangų klūpau
atsisukęs – bet pamiršęs dydį silpstu

žuvęs darsyk pagaliau pakirstu
ir saujomis epiškai liudiju pradžią

paiku nykštuku pasibaigia kalnai
visame be giedros kambary

kas buvo – negrįš, ir nežiūrint į tai
dar atrodo, kad viską turiu –
tą, ko nereikia kitam ir pačiam
neberūpi pasaulis, kai užmirštos šviesos
užgęsta – ten nieko nevyksta,
tačiau neramu, kad nors dink –
to nereikia daryti ir kaltint;
materijos drybsantys luitai nuvysta,
negimę kartoja tą patį nežinomą žodį,
kalnų tik nėra, žemė po kojom toli,
neapsaugotas virsta neklausdamas –
pagyventi – tai norma, ir to nežinos atvirai
užsisklendžiantys dantys; rugiai ir kviečiai,
kai žvelgi į nukeipusią odą –
kelias vis veda ir kreipia vėl palei Saulę,
kur ciklas – ten būsi baisus dar tik sau
ir žinodamas paslaptis gali dar pažinti
nenustebusią baimę visaip išbandydamas kančią
mieste, kur žemė toli; laikas – ne draugas,
o tėvas, neleidžiantis pilvo ištiest
žolėje, kai mačiau tik vabzdžius
nekreipdamas dėmesio kaime
į paprastą būtį laukų ir spalvų ir raidžių
žaliomis dėmėmis po asfaltu
akmuo uždarys lyg vaikus, nepaliaujančius žaisti
likimą nelaimių – aistrų kambary
medialinė sąmonė – turtas,
ką gali po dienos pastebėti; jis
ir skolos, kurias užmiršai prieš metus;
tiek regiu iš nušiurusių knygų tikrovės
ir sąmonės kaip labirinto, slidžios, pakampių,
pakalnių, kurių ir kalnų nebėra, tik
prisikaustyti reikia, kad šaknys priaugtų
ir plėstųsi mano tyla,
kai bežadis ištiesina kuprą,
nebegali net tyliai dainuot...