apie ragų posūkio kampą

žvelgdamas į ateitį visą
suvokdamas kailiu šiltu tą palaikį buvimą
kaip vyno inde po medžiu pamažu
įžiebiu dieną nakties patale gan beviltiškai
žeisdamas esmę, jėgas ir mirtis
bematuojančias erdvę savim, jei tai tikra
pasaulio žaviausiasis