gimęs savimi

kaip norėčiau ištarti bent žodį
nepasvėręs širdy ir gerklėj, ir visur;
nebelinksma atrodė, lyg silpna –
nežinai, kam esi čia išleistas lakstyt,
kam tave taip gan sunkiai pagimdė,
kas iš to reikalingo kitiems?
jei dukart sumažėtų žmonių čia
ant žemės, jie išliktų vistiek purvini,
jie išlieka vistiek savimi, nors nežino
kažko – kad ir dvasinių dėsnių

nakties tyloje aš mąsčiau, o gal ne,
bet diena vėl išaušo šviesi,
nebebus, nebebus, ką jaučiu dar dabar
ir nebetikiu meile tyra iš pradžių,
kai tyliu ir šneku tik per proto brūzgus,
dar tikiu ateitim su visom mintimis,
be kurių aš nebūsiu savim
ir atrodo, nebus taip ramu
kaip lopšy be lopšinių gulėt
ir jau vaikščioti gaudant tai, ko nereikia
ir dar daug daug daug metų bijot

neramu – negali vėl sugrįžt
pabandyti ką veikti – darai,
neramūs tavieji eisenos sparnai,
neramu – nebenori kartoti sausai,
atvirumas neprimena to, ką buri
ir nejaugi negali jo būti ne knygoj?
gal rytoj jau išauklės vaikus angelai?
ir tik šiandien, kasdieną bandyki
susilieti su sielos sparnais