Negalėjimas

Išleisti, nekreipti, žiūrėti sustingusiu veidu
per dieną, padėti, lakstyti, pašokti – iš baimės
prisitaikančios mintys ir kūnas, neveikti savojo „aš“.

Apsimeta dirbančiais metais, nulėkti žemyn
ir tolyn, nepaisant tikslų ir gamtos neaklumo
maitintis ir semtis jėgų ne iš miesto varpų.

„Negali“ – tai vienintelis raštas, tai formulė, vargas
nepulti į neviltį, dar labiau ir tolyn, ir garsyn
ir sunku vis užkasti vakardienos pelenus naktį.

Ištarmę duos tik vėliau, savyje – tai, ko trokšta
galva ir išalkusios akys, negyvos kompiuterių dėlės
su ragais, tik nuliūdę, tik rimtos povyzos stikle.

Dryžuotosios kelnės, sveiki po lietaus vis rečiau
besidžiaugia lotoso pozomis sėdintys, tempiantys
stygas gitarų šiltai, tik tegali kvepėti dumblu.

Nemylėti, atsakyti šaltu kvailumu ir prarasti
jėgas, bėgti – neiti pirmyn, eiti dugnu pasroviui
tebegalime mes prisiskaitę tuščios Išminties...