tarp praeities ir tylos

kas buvo – negrįš, ir nežiūrint į tai
dar atrodo, kad viską turiu –
tą, ko nereikia kitam ir pačiam
neberūpi pasaulis, kai užmirštos šviesos
užgęsta – ten nieko nevyksta,
tačiau neramu, kad nors dink –
to nereikia daryti ir kaltint;
materijos drybsantys luitai nuvysta,
negimę kartoja tą patį nežinomą žodį,
kalnų tik nėra, žemė po kojom toli,
neapsaugotas virsta neklausdamas –
pagyventi – tai norma, ir to nežinos atvirai
užsisklendžiantys dantys; rugiai ir kviečiai,
kai žvelgi į nukeipusią odą –
kelias vis veda ir kreipia vėl palei Saulę,
kur ciklas – ten būsi baisus dar tik sau
ir žinodamas paslaptis gali dar pažinti
nenustebusią baimę visaip išbandydamas kančią
mieste, kur žemė toli; laikas – ne draugas,
o tėvas, neleidžiantis pilvo ištiest
žolėje, kai mačiau tik vabzdžius
nekreipdamas dėmesio kaime
į paprastą būtį laukų ir spalvų ir raidžių
žaliomis dėmėmis po asfaltu
akmuo uždarys lyg vaikus, nepaliaujančius žaisti
likimą nelaimių – aistrų kambary
medialinė sąmonė – turtas,
ką gali po dienos pastebėti; jis
ir skolos, kurias užmiršai prieš metus;
tiek regiu iš nušiurusių knygų tikrovės
ir sąmonės kaip labirinto, slidžios, pakampių,
pakalnių, kurių ir kalnų nebėra, tik
prisikaustyti reikia, kad šaknys priaugtų
ir plėstųsi mano tyla,
kai bežadis ištiesina kuprą,
nebegali net tyliai dainuot...