Apie saviraišką

Ar galima saviraiška, skirtinga nuo kitų? Ar nepasmerktas kopijavimui kiekvienas „laisvas“ ir „tikras“ žmogus?
Šiandien viskas atrodo prasminga, tik žinau, jog tai tetruks kelias valandas ar naktį, kol nesusidursiu su laiko planavimu.
Esu tarsi priverstas pasirodyti, bet net dalies nepaimu iš to, ką man siūlo ateitis. Laisvė brangi, bet ir karti tuo pačiu.
Gal žinau daug, bet iš tikrųjų tik praeityje žinojau. Dabar nežinau nieko, ir retai teprisipažįstu, kad nepažįstu absoliučiai nieko, ypač savęs. Net jausmai, atrodo, beviltiškai meluoja. Ir nebesuprantu, kaip galima ką nors tęsti, kai abejoju viskuo, kas tepasitaiko. Rodos, kad viskas – ne man, netinka, blogai, nepilnai realizuota, kitaip, nei vyko kažkada, įvairiai, bet neįdomiai, vien bliuzas. Vientisas žydras liūdesys, ir tik retkarčiais pastebiu jį šalia.
Ir nejaugi kalbu tik dirbtinai, tuščiai, kaip ir pasirodau nepažįstamiesiems? Keista ta liaudis, tokia nepanaši į brolius ir seseris, apimtus amžinos meilės, prie kurios jie vis grįžta... savo kalbomis. Širdys paprastesnės.
Po pakilimo, sako, verta vėl nusileisti ant žemės. Tik kam taip atskirta, kad net neįmanoma pabandyti sujungti mažų trupinėlių trumpą laiko metą? Ar to nėra, ko visi taip trokšta? Ko kai kurie nori, ko mažuma tik laukia, kas nenusakoma, kas šalia ir buvo visur?

Vakaras, muzikos džiazas, aklavietė
žvelgiant iš dvasių tamsos,
padaras, reiškiantis viską, tylintis
ir visiškai nesuprastas laikas...