paslaptis

nežinia, vakarai,
prieblandos beržai,
lapų tylūs garsai
švyti geltonai
ir tu vandens kambary
kiek galėjai – nebedarysi

dryžuotais šešėliais lyti
debesys ima – tiek matyti,
kartu nelieka ką sakyti
dėmei, verkiančiai tyloj
liūliavime sapno svaigaus

važiuodamas metų laikais
kiek užmatai – tik sniegai
mintyse – vis tikresnė tamsa
skaudesnė tiesa kaip kampai
keistai užbaigia laiką,
tik vieno nebuvo – žaibo,
vien tie liūdni vakarai