užlūžtantis linijos kardas be jausmo ir naktį
planas laiką prarasti tikrovei liūdesio tuoj
tapt lygesniu už vandenį
         gerbiamu vėjo
be proto išduotas
         o Tu, praeitie, užliūliuota
dėjai prie piršto skaudamą žaizdą
                  deja
konkrečiai pažinimas per gėlą
                  banguojant
išlaisvina žlungantį miesto jaunuolį
su įtampos gėda
         tyla pagarbia
viliojančia laime užmigti ryte
pamiršimas stebina jau
         užlaiko kaitra
trumpėjantis tobulas siekis
tenka likusiam kiekiui
šešėlinės pusės trauka
linksta tamsioji ranka
nežinioj
         nebūtis neryškėja
nemirštamą įkelia sėją
į būsimą taiką keliaut