filmas žmoguje

aš vis jaučiu aiškiau, kad baigiasi
kad nieko nebeturiu nei pasakyti, nebe laikas
nei atlikti žemėje negalima – tylėti lieku
po tiek metų vasarą kaip vargšas vaikas
pakilusiais jausmais žinoma – liūdėti
tamsoje padėti silpną kūną, grožiui linkint
ir sėkmės, kai tik išeinam dingti
šeimą laiminus žodžiu didžiu retai
girdžiu iškeldintas mintis, manau už tai
baisiausias nesmagumas, kad skaitau
o ne peiliu išrėžęs viltį
užmerkčiau žvilgsnį, matantį netikrą rūmą
siaučia ne mūsų kažkas įtempčiau

vis dar nerandam, ir tas nekaltumas –
nežinomas daiktas, netverdamas trumpo
akies pajudėjimo spinduliu lupamas
magiškai obuoliu tikdamas pabaigai