Tai buvo žmogus, kuriam svarbiausia buvo pasakyti tai, ką nori pasakyti, tegu ir nedidelei daliai žmonių.
Jis mokėjo pasakoti, įtikinti, paaiškinti. Kaip sakydavo: aš rašau visa tai ir galbūt rašau labai piktai tik tam, kad visi suprastų, žinotų esmę, o ne tikėtų tuo, ką kažkas deklaruoja. Nes jam pačiam buvo įdomu prisikasti iki esmės ir ją pateikti kitiems – va, kokia yra tikroji tiesa. Manau, kad jis ir dabar būtų liberalas ir laisvosios rinkos pastebėjimai jam taip pat patiktų.
Jo rašymas buvo savotiškas. Jei ką sugalvodavo, pirmiausia darydavo loginę schemą, o paskui apaugindavo ją teksto audiniu.
Ričardas nemokėdavo ilsėtis ir nesugebėdavo. Būdavo dienų, kai jis nesugebėdavo parašyti nė eilutės, nors nesugebėdavo nė minutės sėdėti be darbo. Dirbo nuolat nuo ryto iki vakaro. Nebūdavo įmanoma išvežti jo atostogauti arba ištempti į koncertą. Jis buvo pedantiškas kaip reta. Pasirengimas [keliauti] turėdavo būti suplanuotas, nuoseklus. Ekspromtų jis nepripažindavo. Per dvidešimt metų nė trijų centimetrų negalėjau patraukti rašomojo stalo: jis privalėjo stovėti ten, kur stovi.
Jis mėgo klausytis atviravimų. Gali būti, kad šį bruožą lėmė rašytojo profesija. Jei kas nors būtų paklausęs, apie ką mes kalbame pasilikę dviese, būtų nustebęs. Daugiausia bendraudavome aptarinėdami visokias idėjas. Rašydamas gyveno tarsi stikliniame gaubte su savo veikėjais atsiribojęs nuo pasaulio. Manau, kad jam būdavo sudėtinga išeiti iš tos būsenos, kai užbaigdavo knygą.