Ramiai, aš čia laikinai
ir baigsiu, šitą vakarą tai
nebeimsiu nieko daugiau,
prasmės paukštį mačiau
pro uždangą seną, rūkus,
tačiau ištęsti svarbu,
kentėti versti, žemėti,
nežinią gaudyt, galėti,
kad būtų prasmė.

Bėgant, laikui, augant
Šis keistas, jaunas klydo
Užmiršęs svajones
Kovojo ir kovojo
Tačiau žinojo jis,
Kas sava ir kas tikra
Ir jau nuo šios dienos
Neatiduos kitiems

kūrybai – atsireikšmint
ar susireikšmint

Было бы алиби, а трупы найдутся.
Стругацкие A., Б. - Малыш

Kodėl aš turiu tyliai kentėti,
Kodėl negaliu aš garsiai rašyti,
Viską pamiršęs, klausimo ženklą
Sukurti vėliau, kaip mankurtas –
Toks šuo – šunžmogis, retas
Lindintis šiltnamy kirminas
Prie mirties nutirpdamas
Baisiai, realybė – ne ta, ką
Įpratę matyti tėvai ir vaikai,
Pragarai reikalingi, tai – Visata,
Purvini patalai ir daiktai,
Tai valia, bejėgė dvasia, pelenai
Gėrio, mažiau nei viso to
Kartu, nebūsi – matysi, kaip
Žūva sielos, negimę gyvent
Kvailam džiaugsme
Beraginant stipriems gyvuliams
Ramiam kūne gali pasiekt
Neįmanomą.

Imtis svarbaus kodėl negali?
Iškviest jėgas, padalinti save,
Atkimšti, atverti skylę savy,
Kol negali – lauki kažko
Realybės širdy, nemelo sieki.

Kurti – medį tašyti,
Trumpėti, ilgėti,
Svyruoti, neužmirštant
Būti ne čia, atveriant
Angas, garą išleidžiant
Praeina laikas gaištant
Namie ir taupant kasdien
Prarandi save – mirtis
Ir gimimas susitelkt
Atpilde, tereikia iškęst.

Per ilgas, per ilgas laikotarpis
Tarp mūsų, čia miegančių
Amžinai kelias valandas
Bėgančių gūsiais šaltais
Ir mūsų, gyvūnų žalių
Jau nebus po kelių valandų
Mes gyvensime ten, kur geriau,
Galėsime šaukti stati;
Karaliai – ir tie paprasti
Supraskite, mes – ne kiti,
O tie, kurie miega
Ir laimina rankom tuščiom
Surakintom savo jausmų
Netikrų, skolintų, pilkų,
Užsiėmę savo mirtim
Kaip rūtos žaliuojam maži,
Garažuose verkiam kariami
Metalo akyse, šuliny
Zombiai – išgaliu ištarti
Apsivėlusiu liežuviu,
Giliu melu, piktu šuniu,
Ir lyginu kaktą delnu –
Štai kur tie žodžiai,
Kartoti seniai, aš tyliu
Laukimu paukštelių
Sulaukiau baimės,
Laimės, galių,
Kraujo po kraujo,
Net nebijoma to,
Kai užlyja lietus
Ir akys nebus
Nevykėlės, žais
Naktyje žiburys,
Sumirkę stiklai aprasos,
Užkasiau ir sustos.
Erdvėje – stingulys,
O dar kur siautulys
Po ledu kirstuku
Pasiruošime kraštą
Bedugnės Neries,
Virš kurios – tiktai žvaigždės
Ūke, pasiaiškinau aš
Ir jis, išdidus,
Už šunį šaunesnis.

Susiliek su išnykstančiu iš sąmonės pasauliu,
Surėk ir stipriai bėk: pagaliau gal pamatysi Saulę,
Sušildančią ledinę tavo galvą ir netikrą kūną.
Paimk visas aplinkybes ir sąlygas, kurios tūno
Neaprėpiamoje erdvėje, uždek neįprastą ugnį
Ir būk kaip augalas nekaltas (taip nebūna).
Didelės bangos – nevaldomas keltas, pakibęs ore –
Tai tu, nežinantis saiko, nejaučiantis nieko
Šviesaus ir visuotino gėrio, pasiimsiančio mus,
Sūnus – pasigailėtinas gyvis, iškeikęs save.

sukurta Omnia mea poezijos įrankiu pagal išdrožiau kaukolę > struktūrą:

nežinomas žmogus auga lėtėdamas
Omnia mea namuose. apie eiles galvoja
poetas išjungdamas visatą:

škac.

Visi mes buvome gražūs, švelnūs ir teisūs
Paprasta kaip pasakyti „brač“ lekiant
Išdegus akis ant kėdės, paremti
Griūvančias kaulų sienas, sukelti
Angliškas mintis – žodžius – dermes
Pakeisti gyvenimą kitu, sužaistu
Lengva tuščia ranka, sukeliančia vėją
Aplink tuštybių pilis judančiom sijom
Pasišiaušusiais plaukais, kyšančiom rėjom
Negrįždamas atgal išdidus išsipūtęs
Neša savo trapų kūną – apvaliai sudėtą
Indą plačiakaklį ūkiantį garsiai
Į rūką beklaidinantį apačioje ausį
„Aš įsisavinsiu tave“ – raitydamasis
Tariau sau po lempa viena lubose
Likusia po mistinių įvykių teisme
Kasdienos veiksme, kaip ir „Ryte“
Sutikau tą laikraštį vėl. Nesišypsodamas
Sakau kažką sudėtingo ir kvailo. Namas
Dar stovi: ačiū ir už tai, kad dar ne.
Neatsitiko tai, kas turi įvykti bloga.
Ne taip, kaip visi esame galvoję.

Pabosta gailėtis sudėto gyvavimo
Lemiamas laikas nepersakys man
Ką palieku išėjęs į formą
Ko nepermanau atgyti aš
Tikėdamas daugybe chaoso tarytum
Žemėlapis kelių, drebančių rankų
Viduje brėžiamas nematomas lankas
Pranyksta nuo aukšto juodojo tilto
Užmerkus – numetus mintis, kurios
Nebepakiltų, kai nebesvarbu, ir šiandien
Tu jos negailėsi, tu be jos nei šen, nei ten,
Tempdamas tai, ką matai, ne viltis
Tai kelionė į praeitį, krante nebyliam
Sausas popierius vidudienio primena
Monstrų rėkimą, ūžesį, daugelį išsemia
Vakaro ir ilgam prasidėjęs tarškenimas
Net pajutęs ir tai, kuo daugiau be savęs
Nebenujaučiu buvęs iš tikro Dievuje
Nepaskirdamas toliui iš naujo atstumo
Aš virpėdamas pajuntu žudomą laiką
Bet sočiausia dalis uždengia klausimų rūką
Tik švytėdama saulė teliečia kelio Puntuką