Mankurtas

Kodėl aš turiu tyliai kentėti,
Kodėl negaliu aš garsiai rašyti,
Viską pamiršęs, klausimo ženklą
Sukurti vėliau, kaip mankurtas –
Toks šuo – šunžmogis, retas
Lindintis šiltnamy kirminas
Prie mirties nutirpdamas
Baisiai, realybė – ne ta, ką
Įpratę matyti tėvai ir vaikai,
Pragarai reikalingi, tai – Visata,
Purvini patalai ir daiktai,
Tai valia, bejėgė dvasia, pelenai
Gėrio, mažiau nei viso to
Kartu, nebūsi – matysi, kaip
Žūva sielos, negimę gyvent
Kvailam džiaugsme
Beraginant stipriems gyvuliams
Ramiam kūne gali pasiekt
Neįmanomą.

Imtis svarbaus kodėl negali?
Iškviest jėgas, padalinti save,
Atkimšti, atverti skylę savy,
Kol negali – lauki kažko
Realybės širdy, nemelo sieki.

Kurti – medį tašyti,
Trumpėti, ilgėti,
Svyruoti, neužmirštant
Būti ne čia, atveriant
Angas, garą išleidžiant
Praeina laikas gaištant
Namie ir taupant kasdien
Prarandi save – mirtis
Ir gimimas susitelkt
Atpilde, tereikia iškęst.