Sutinkant... nurimkim

Prisiminiau gyvenimą.
Jis buvo taip seniai.
Žiūriu į šį rusenimą:
nutilę vyturiai.

Antra eilutė po trečios
jau nubarška į tolį.
Padėsiu galvą. Eilės tos
gal bus dar mano broliai.

Kas tai? Likimas veda, stumia
toliau – jam vis lengviau;
įdomūs esame kaip rūmai,
nesakome: „Miriau“.

Laimingi mes ar bitės?
Manau, kad ne ir ne,
turbūt mes baltos varnos kritę
juodų apsuptyje.

Ar manai, yra kas tikra,
paliudyk, kad tikrai,
tu juk žinai, kaip virpa
palangėje beržai.

Ar kelias toks teisingas,
gerai tik velnias žino,
nes kai jaučiu: jis dingęs,
įsipilu benzino.

Mes bitės ar laimingi?
Manau, kad ne ir ne;
užlenkę savo laiko vingį
sugniauškim jį delne.

Svajonės, viltys, žemė,
palinksime pirmyn,
net jei ruduo ką lemia,
nelaikas mums žemyn.

O kelias tolimas ir mielas:
beržai, kaštonai ir lašai,
užteks to gero šiandien sielai,
nurimkim pagaliau, vaikai.