Suklupus

Ir ko taip saugot savo sielą,
kuri netenka draugo, kito, vieno,
kaip dar negimęs, dar nematęs nieko
nesirūpina nė kiek tasai, kur miega,
nebijo nieko, gal tik gimti, augti,
ten kur tėvai neleidžia, bijo plaukti;
pradžios nebuvo – štai kame bėda,
kada? belieka klaust savęs, kada kada
negaila viso to jau nuo tada,
kai ryžaus negimt ir nebūt savim,
kai maniau, kad lipsiu savaime,
kad pasaulis pakels ir lieps eiti, palaimins
ir kartu to nelaukiau, neužpildžiau svajų;
kas bus – man nerūpi, nors laikas rajus
o protu jaučiu, kad kraujas pasius,
nes belangės tokios dar niekas nematė,
gali tik spėti, kad ten pilna gyvačių;
nejau išlikt svarbiau nei gyvent,
dar nesančią dvasią paremt, pakūrenti,
taip krenta tik mintys sugrubę,
pakumpę, užsivilkę daug rūbų
taip buvo dabar padainuota suklupus
ir gal bus dar kartą sušalusiom lūpom