Su pliusu (Omnia metodas)

Atsisėdau aš tyliai, negaliu pasakyti, kas bus. Tai bus liūdna – iš anksto pražilę jausmai ir ta forma surakins amžinai. O ką, jei iškart prarandi tai, tai popierius, tuščia. Pagalvok, kas gi tikra, ką gali, kaip darysi. Išties, aš per daug prarandu, kas netikra valgus ir nežino, kas tai. Ir nenori žinoti, to tikro, į žodį suėmęs delne. Neatgniaužiamai miręs, nejau tai širdis tik siūbuoja ore, vis žemyn ir žemyn, ir slaptyn. Negali pasakyt. Ką galėtum, jei gyvas atgytum, patyręs vargų? Nepasitiki tuo, ką turi, ir būsi nežinodamas kas. Dabar viskas turi būti naujai, užmiršiu kas bloga ir sieksiu to tikslo. O tikslas – tai padaryti, kad visiems būtų gera. Štai ir viskas. Mano tikslas gal baigtas, nes idealus. Man pasaulis yra nepakankamai realus. Aš matau tik nuotrupas gabalų, kadangi einu viena kryptimi – į netolimą pragarą, rožėmis klotą, iš susmirdusio pasaulio, protas temato vien kūnus, siela – tik savo pačios jausmus. Nuvingiavęs tolyn užsimiršiu, nedarysiu to, ko negaliu, nes aš laikausi taisyklių, nes aš gyvenu tik jose. Nepaklausiu, ko noriu, ar tai man nerūpi, ar aš negaliu patikėti viltim... Pakumpęs atgulsiu, ir akys neišduos nieko Jiems!