Leidžiantys Karaliai

Judinu, judinu smegenis,
išlendu, išslenku švieson,
kramsnodamas orą
sendinu kojas.
Gėda ne dėl kūno –
dėl dvasios. Ji tūno,
nebūna, ir liūdi, gal žūva.
Ji yra! Tačiau kūne
mes būnam, ne savy,
mes nežinom, nesavi,
mes LEIDŽIAME liūdni,
tačiau negalime galėti.
Skylėti protai nekrečia juokų,
neapgalvoti žodžiai tą juk rodo.
Ką reiškia: turėti vaikų?
Turbūt tai – saugoti, groti.
Žinau aš keletą žodžių,
bet iš jausmų tik odos.
Užjausti protą gali brolis,
sesuo padės suprasti žolę.
Žmonės tiek yra nutolę,
kaukės jiems tikra vieta,
taip ir vasara, žiema –
nepaprasti karoliai.
Suprask, ir viskas –
durys į kiemą,
pakilk, bet kriski,
spjovęs į žiemą.
Neužmiršime laisvės,
kurios neturime apsirengę,
sužlugę draskėmės,
kurti negalime, žvengia
arkliai mumyse, tyli
skambūs namai.
Kas dar gali pratarti: myli,
ne rengia, ruošiasi kovai,
išrovę ginklus? Kapai
laukia to gero,
kas dar daro ir žiūri
(tokių gal nėra),
pasirėmę į duobę.
Padidinsim mūrą,
tipensim, kraipysimės,
dėl sekundės nors mirsim,
raudonąjį laužą sukūrę
praplėsim namus.
Ką mes – tas mus,
visada ir visur
visame.