Lig mirties valandos
neberandam žiemos, nebelaukiam.
Kas diena, nuolatos,
nuo gimimo kažkur pasitraukiam,
tarsi groja kažkas
tolumoj tarp standartinių sienų.
Išsiskirstom visi. Tik mirtis mus sujungia į vieną.

Ne vienatvės kančia,
o didžiulė vienovė svaigina.
Kažin kas nejučia
tamsumoj mums pečius apkabina,
ir pilni tamsumos,
ir pilni tamsumos ir ramybės
mes sustojam drauge virš tvaskios ir ledinės platybės.

Kaip mums lengva alsuot –
lyg staiga suvešėjęs pasėlis
kažkieno būtyje
mes pavirstam šviesa ir šešėliais,
pasakysiu daugiau – tik tada, kai mes viską prarandam,
amžinai svetimi mes pavirstam į mirtį ir dangų.


Fragmentas iš "Nuo pakraščių į centrą". Iš knygos "Sustojimas dykumoje", 1962.



******


Kai sniegas užpulsto jūrą ir pėdsaką gilų
ore pušies girgždesys palieka nelyginant rogių pavažos,
į kokią mėlynę gali skristi akis? Į kokią tylą
gali nukristi balsas apatiškas?
Be žinios iš akiračio dingdamas pasaulis tarsi
suveda sąskaitas su asmeniu kaip su įkaitu Mameliuko.
... taip tyla į save įtraukia visą pagreitį garso,
taip fosforuoja okeano dugne moliuskas,
taip užtenka degtuko, kad krosnis būt pakurta,
taip sieninis laikrodis, širdies plakimą atkūręs,
sustojęs šioj pusėj, toliau eina kita
pakrante jūros.


"Švediška muzika". Iš knygos "Uranija", 1978.


*******

Aš atėjau kaip žvėris į narvą kalėti,
vinim savo laiką ir pravardę deginau ant barako,
gyvenau pajūry, žaidžiau ruletę,
pietavau su kažkuo, vilkinčiu fraką.
Pusę žemės apveizėjau nuo aukšto ledyno,
Triskart skendau, dukart buvau skalpelio liestas.
Palikau šalį, kuri mane išmaitino.
Iš mane užmiršusių susidarytų miestas.
Aš basčiaus po stepes, kurios huno klyksmą mena,
tuo, kas vėlei sugrįžta madon, rengiausi,
sėjau rugius, dengiau juodu toliu namą
ir negėriau tik vandeno sauso.
Aš įleidau į savo sapnus varnišką vyzdį konvojaus,
rijau duoną tremties, dažniausiai plutą.
Skleidžiau savo gerklom visus garsus, bet neraudojau;
dabar užkimau. Dabar man keturiasdešimt būtų.
Ką pasakyčiau apie gyvenimą? Kad ilgas, ko gero.
Tiktai skriaudai jaučiu solidarumą.
Bet, kol man molio neįgrūdo į gerklę,
iš jos sklis vien dėkingumas.


Iš knygos "Uranija". 1980 gegužės 24 d.

Josifas Brodskis. Vaizdas į jūrą. Vilnius: Vyturys, 1999.

Lig mirties valandos
neberandam žiemos, nebelaukiam.
Kas diena, nuolatos,
nuo gimimo kažkur pasitraukiam,
tarsi groja kažkas
tolumoj tarp standartinių sienų.
Išsiskirstom visi. Tik mirtis mus sujungia į vieną.

Ne vienatvės kančia,
o didžiulė vienovė svaigina.
Kažin kas nejučia
tamsumoj mums pečius apkabina,
ir pilni tamsumos,
ir pilni tamsumos ir ramybės
mes sustojam drauge virš tvaskios ir ledinės platybės.

Kaip mums lengva alsuot-
lyg staiga suvešėjęs pasėlis
kažkieno būtyje
mes pavirstam šviesa ir šešėliais,
pasakysiu daugiau- tik tada, kai mes viską prarandam,
amžinai svetimi mes pavirstam į mirtį ir dangų.


Fragmentas iš "Nuo pakraščių į centrą". Iš knygos "Sustojimas dykumoje", 1962.



******


Kai sniegas užpulsto jūrą ir pėdsaką gilų
ore pušies girgždesys palieka nelyginant rogių pavažos,
į kokią mėlynę gali skristi akis? Į kokią tylą
gali nukristi balsas apatiškas?
Be žinios iš akiračio dingdamas pasaulis tarsi
suveda sąskaitas su asmeniu kaip su įkaitu Mameliuko.
... taip tyla į save įtraukia visą pagreitį garso,
taip fosforuoja okeano dugne moliuskas,
taip užtenka degtuko, kad krosnis būt pakurta,
taip sieninis laikrodis, širdies plakimą atkūręs,
sustojęs šioj pusėj, toliau eina kita
pakrante jūros.


"Švediška muzika". Iš knygos "Uranija", 1978.


*******

Aš atėjau kaip žvėris į narvą kalėti,
vinim savo laiką ir pravardę deginau ant barako,
gyvenau pajūry, žaidžiau ruletę,
pietavau su kažkuo, vilkinčiu fraką.
Pusę žemės apveizėjau nuo aukšto ledyno,
Triskart skendau, dukart buvau skalpelio liestas.
Palikau šalį kuri mane išmaitino.
Iš mane užmiršusių susidarytų miestas.
Aš basčiaus po stebes, kurios huno klyksmą mena,
tuo, kas vėlei sugrįžta madon, rengiausi,
sėjau rugius, dengiau juodu toliu namą
ir negėriau tik vandeno sauso.
Aš įleidau į savo sapnus varnišką vyzdį konvojaus,
rijau duoną tremties, dažniausiai plutą.
Skleidžiau savo gerklom visus garsus, bet neraudojau;
dabar užkimau. Dabar man keturiasdešimt būtų.
Ką pasakyčiau apie gyvenimą? Kad ilgas, ko gero.
Tiktai skriaudai jaučiu solidarumą.
Bet, kol man molio neįgrūdo į gerklę,
iš jos sklis vien dėkingumas.


Iš knygos "Uranija". 1980 gegužės 24 d.

Josifas Brodskis. Vaizdas į jūrą. Vilnius: Vyturys, 1999.

"Duke Frederick, hearing how that every day
Men of great worth resorted to this forest,
Address’d a mighty power, which were on foot
In his own conduct, purposely to take
His brother here and put him to the sword:
And to the skirts of this wild wood he came,
Where, meeting with an old religious man,
After some question with him, was converted
Both from his enterprise and from the world;
His crown bequeathing to his banish’d brother,
And all their lands restor’d to them again(...)"


William Shakespeare, As You Like It.

Act V. Scene IV.

Jozeph Ratzinger (Benediktas XVI). Žemės druska. Krikščionybė ir katalikų bažnyčia XXI amžiuje. Pokalbis su Peteriu Seewaldu. (Alma littera, 2007)


p. 73-74

Kitą Hesse‘s kūrinį – Stepių vilką priskiriate prie savo mėgstamiausių knygų. Šis romanas laikomas vienu žymiausių kultūrinio pesimizmo ir ankstyvojo egzistencializmo dokumentų. Jį perskaitę pamatome, kad tai neurotiškai hiperjautraus žmogaus užrašai, jo kankinama savianalizė, kartu ir bandymas diagnozuoti laiko ligą. Ar šis apibūdinimas turi ką nors bendra su jūsų asmeniu?

Ne. Ši knyga man buvo tikras atradimas dėl savo diagnostinės ir prognostinės jėgos. Tarsi aplenkiant laiką, joje tam tikru būdu jau atskleidžiamos visos problemos, su kuriomis susidūrėme septintame-aštuntame dešimtmetyje. Romane veikia vienas asmuo, bet jis galiausiai susiskaldo į tiek daug figūrų, kad tas susikaldymas nuveda į savęs naikinimą. Aš perviršis čia reiškia ir aš sunaikinimą. Tai reiškia, kad žmoguje ne tik dvi sielos, bet jis apskritai suyra. Šią knygą skaičiau ne tapatindamasis su veikiančiuoju asmeniu, o suvokdamas ją kaip raktą, padedantį pranašiškai regėti ir atskleisti izoliuoto ir save izoliuojančio Naujųjų laikų žmogaus problematiką.

Multiopcionalios asmenybės idėja, įsivaizdavimas, kad šiuolaikinis žmogus nebeturi aiškios tapatybės – šiandien jis viena, rytoj kita – mūsų laikais kaip reikiant suvešėjo. Viskas įmanoma. Individas nebėra nulemtas vienos konkrečios schemos, todėl gyvenimas yra begalinis žaidimas su visomis įmanomomis variacijomis.

Bet kaip tik dėl atsitiktinybės jis pasidaro tuščias. Gyvenimas per rimtas, kad būtų tik žaidimas, gyvenime susiduriame su mirtimi ir kančia. Galima prarasti savo tapatybę, bet negalima nusimesti atsakomybės, o su ja nuolat pasiveja praeitis.

Gruodžio mėnesio 4-11 d. visame pasaulyje švenčiama viena svarbiausių žydų kalendoriaus šventė - Chanuka. Tai šviesos, dvasinės tautos stiprybės šventė, primenanti apie stebuklą su alyvos indu, rastu graikų užpuolikų išniekintoje Jeruzalės Šventykloje.
Minėdami stebuklą, viso pasaulio žydai aštuonis vakarus iš eilės uždega po vieną ypatingos aštuonžvakės žvakidės chanukijos žvakę, sinagogose skaito šlovinimo maldą „Alei“. Tai yra pagrindinis apeigos akcentas, todėl Chanuka kartais vadinama „ugnies arba šviesos švente“.
Chanukos metu be religinių apeigų įprasta linksmintis, žaisti žaidimus su vilkeliu („dreidel“), dainuoti tradicines dainas, valgyti alyvų aliejuje keptus patiekalus: bulvinius blynus (jidiš kalba vadinamus „latkes“), spurgas, įdarytas vaisiais ar uogienėmis.
Istorija byloja, kad II amžiuje prieš mūsų erą Sirijos kariuomenė užpuolė žydų žemes, sugriovė Jeruzalės šventyklą ir išniekino aliejų, skirtą Menorai – Šventyklos aliejinei lempai uždegti, vertė žydus atsisakyti savo papročių ir tikėjimo. Tačiau žydų tauta pasipriešino ir nugalėjo galingą priešą. Grįžę į Jeruzalės šventyklą žydai terado vieną alyvos indą.
Tačiau įvyko stebuklas ir nedidelio indo užteko ne vienai, bet aštuonioms dienoms: Menora degė visas aštuonias dienas, būtent tiek, kiek reikėjo, kad būtų pagamintas naujas aliejus.
Kitais metais šios dienos buvo paskelbtos šventėmis, kurių metu buvo skaitomos padėkos maldos ir Psalmės, garbinančios Dievą. Pats žodis „Chanuka“ reiškia „įkurtuves“, o šventė vadinama „įkurtuvėmis Šventykloje“.
Moderniame pasaulyje šviesos šventę Chanuką, kurios metu garbinamas aliejaus stebuklas, daugelis vertina kaip raginimą rūpintis nuolat senkančiais energetiniais Žemės ištekliais.

J. Lotman. Kultūros semiotika. Baltos lankos, 2004.

p. 179. „Aristotelio žiūronuose“ (II Cannochiale Aristotelico) Tesauro išplėtojo mokymą apie Metaforą kaip tiek žmogaus, tiek Dievo sąmonės principą. Jo pagrindą sudaro Sąmojingumas – mąstymas, besiremiantis nepanašių dalykų suartinimu, nesujungiamų sujungimu. Metaforiška sąmonė prilyginama kūrybinei, ir netgi dieviškosios kūrybos aktas Tesauro atrodo kaip tam tikras aukščiausias sąmojingumas, kuris metaforų, analogijų ir končeto priemonėmis kuria pasaulį. Tesauro prieštarauja tiems, kurie retorines figūras laiko išoriniais papuošalais,- jos jam yra pats to aukščiausiojo Genialumo, kuris įkvepia ir žmogų, ir visatą, mąstymo mechanizmo pagrindas.

p. 181. Kultūroje, kuriai retorinis sodrumas tapo tradicija, atliepiančia skaitytojų lūkesčių inerciją, tropas įeina į neutralų kalbos fondą ir nebėra suvokiamas kaip retoriškai aktyvus vienetas. Šiame fone „antiretoriškas“ tekstas, sudarytas iš tiesioginės, o ne perkeltinės semantikos vienetų, pradedamas suvokti kaip metatropas, retorinė figūra, patyrusi antrinį supaprastinimą, be to, „antroji kalba“ redukuota iki nulinio laipsnio. Ši „minus retorika“ subjektyviai suvokiama kaip suartėjimas su realybe ir paprastumu, yra veidrodinis retorikos atspindys ir įtraukia savo estetinį priešininką į savo pačios kultūrinį semiotinį kodą. Pavyzdžiui, neorealistinio filmo natūralumas iš tiesų slepia latentinę retoriką, kuri yra veiksminga pompastiškų pseudoistorinių kino epopėjų ir rūmų komedijų nusitrynusios ir nustojusios „veikti“ retorikos fone.

p. 183. Kadangi esminį vaidmenį atlieka pati kultūros orientacija, pasireiškianti tuo, kaip ji vertina pati save,- savęs pačios aprašymų, sudarančių  metakultūrinį sluoksnį, sistemoje tekstas gali atrodyti semantiškai „normalus“ vienu požiūriu ir „anomalus“, semantiškai iškreiptas – kitu. Teksto santykis su įvairiomis metakultūrinėmis struktūromis kuria semantinį žaidimą, kuris yra retorinės teksto organizacijos sąlyga. Antrinis semantikos užšifravimas tuo atveju, kai jis atliekamas vienaprasmiškai, gali sukurti slaptą ezoterinę kalbą, bet tai nėra tropas ir retorikos sferai nepriklauso. Pavyzdžiui, tuo laiku, kai įtemptas žaidimas žodžiais, baroko metaforizmas tapo tradicija ir pavirto iš anksto nuspėjama ne tik literatūrinės kalbos, bet ir aukštuomenės salonų ir precieux dabitiškos šnekos norma, literatūriškai reikšmingas pasidarė apvalytas nuo antrinių reikšmių tiesioginės ir tikslios semantikos žodis.

p. 190. Meno evoliucijos procesas yra sudėtingas ir priklauso nuo daugelio veiksnių. Tačiau tarp kitų evoliucinių konstantų galima būtų nurodyti tai, kad ilgo istorinio periodo ribose „retorinės“ orientacijos paprastai būna pirmesnės ir yra pakeičiamos „stilistinių“. D. Lichačiovas pastebėjo šį dėsningumą, su kuriuo galima būtų palyginti būdingą daugelio poetų individualios raidos bruožą: nuo sudėtingos stiliaus kūrybos kelio pradžioje „klasikinio“ paprastumo link jo gale. Pasternako nurodytas dėsningumas – poetinės raidos rezultatas toks, kad kelio gale tenka

...vpast‘, kak v eres‘,
V neslychannuju prostotu* –

būdingas pernelyg daugeliui poetų, kad jį būtų galima laikyti atsitiktinumu“.


* „įpulti kaip į ereziją,/ Į neregėtą paprastumą.“

J. Lotman. Kultūros semiotika. Baltos lankos, 2004.

p. 179. „Aristotelio žiūronuose“ (II Cannochiale Aristotelico) Tesauro išplėtojo mokymą apie Metaforą kaip tiek žmogaus, tiek Dievo sąmonės principą. Jo pagrindą sudaro Sąmojingumas – mąstymas, besiremiantis nepanašių dalykų suartinimu, nesujungiamų sujungimu. Metaforiška sąmonė prilyginama kūrybinei, ir netgi dieviškosios kūrybos aktas Tesauro atrodo kaip tam tikras aukščiausias sąmojingumas, kuris metaforų, analogijų ir končeto priemonėmis kuria pasaulį. Tesauro prieštarauja tiems, kurie retorines figūras laiko išoriniais papuošalais,- jos jam yra pats to aukščiausiojo Genialumo, kuris įkvepia ir žmogų, ir visatą, mąstymo mechanizmo pagrindas.

p. 181. Kultūroje, kuriai retorinis sodrumas tapo tradicija, atliepiančia skaitytojų lūkesčių inerciją, tropas įeina į neutralų kalbos fondą ir nebėra suvokiamas kaip retoriškai aktyvus vienetas. Šiame fone „antiretoriškas“ tekstas, sudarytas iš tiesioginės, o ne perkeltinės semantikos vienetų, pradedamas suvokti kaip metatropas, retorinė figūra, patyrusi antrinį supaprastinimą, be to, „antroji kalba“ redukuota iki nulinio laipsnio. Ši „minus retorika“ subjektyviai suvokiama kaip suartėjimas su realybe ir paprastumu, yra veidrodinis retorikos atspindys ir įtraukia savo estetinį priešininką į savo pačios kultūrinį semiotinį kodą. Pavyzdžiui, neorealistinio filmo natūralumas iš tiesų slepia latentinę retoriką, kuri yra veiksminga pompastiškų pseudoistorinių kino epopėjų ir rūmų komedijų nusitrynusios ir nustojusios „veikti“ retorikos fone.

p. 183. Kadangi esminį vaidmenį atlieka pati kultūros orientacija, pasireiškianti tuo, kaip ji vertina pati save,- savęs pačios aprašymų, sudarančių  metakultūrinį sluoksnį, sistemoje tekstas gali atrodyti semantiškai „normalus“ vienu požiūriu ir „anomalus“, semantiškai iškreiptas – kitu. Teksto santykis su įvairiomis metakultūrinėmis struktūromis kuria semantinį žaidimą, kuris yra retorinės teksto organizacijos sąlyga. Antrinis semantikos užšifravimas tuo atveju, kai jis atliekamas vienaprasmiškai, gali sukurti slaptą ezoterinę kalbą, bet tai nėra tropas ir retorikos sferai nepriklauso. Pavyzdžiui, tuo laiku, kai įtemptas žaidimas žodžiais, baroko metaforizmas tapo tradicija ir pavirto iš anksto nuspėjama ne tik literatūrinės kalbos, bet ir aukštuomenės salonų ir precieux dabitiškos šnekos norma, literatūriškai reikšmingas pasidarė apvalytas nuo antrinių reikšmių tiesioginės ir tikslios semantikos žodis.

p. 190. Mano evoliucijos procesas yra sudėtingas ir priklauso nuo daugelio veiksnių. Tačiau tarp kitų evoliucinių konstantų galima būtų nurodyti tai, kad ilgo istorinio periodo ribose „retorinės“ orientacijos paprastai būna pirmesnės ir yra pakeičiamos „stilistinių“. D. Lichačiovas pastebėjo šį dėsningumą, su kuriuo galima būtų palyginti būdingą daugelio poetų individualios raidos bruožą: nuo sudėtingos stiliaus kūrybos kelio pradžioje „klasikinio“ paprastumo link jo gale. Pasternako nurodytas dėsningumas – poetinės raidos rezultatas toks, kad kelio gale tenka

...vpast‘, kak v eres‘,
V neslychannuju prostotu* –

būdingas pernelyg daugeliui poetų, kad jį būtų galima laikyti atsitiktinumu“.


* „įpulti kaip į ereziją,/ Į neregėtą paprastumą.“

Jurij Lotman. Kultūros semiotika. Baltos lankos, 2004.


p. 141. Teksto funkcija apibrėžiama kaip jo socialinis vaidmuo, sugebėjimas patenkinti tam tikrus tekstą kuriančio kolektyvo poreikius. (...)

p. 145. Bendras teksto kaip visumos semiotiškumo padidėjimas dėl to dažnai  pasirodo besąs susijęs su jo kaip bendrakalbio pranešimo turiningumo sumažėjimu. Iš to kyla būdingas nesuprantamų tekstų sakralizacijos procesas: pasakymams, cirkuliuojantiems konkrečiame kolektyve, bet jam nesuprantamiems, priskiriame tekstinė reikšmė (tektų ir frazių, atklydusių iš kitos kultūros, nuotrupos, pavyzdžiui, užrašai, kuriuos paliko jau išnykę tų vietų gyventojai, nežinomos paskirties pastatų griuvėsiai arba tekstai, perkelti iš kitos uždaros socialinės grupės, pavyzdžiui, gydytojų šneka ligonio akimis). Kadangi didelis teksto reikšmingumas suvokiamas kaip tiesos garantija, o kuo labiau nusitrina bendrakalbė reikšmė, tuo labiau sustiprėja tekstinė, kartais pastebima tendencija daryti tuos tekstus, kurie turi išreikšti didelę tiesą, adresatui nesuprantamus. Kad būtų suvokiamas kaip tekstas, pranešimas turi būti nesuprantamas arba mažai suprantamas ir reikalingas tolesnio vertimo, aiškinimo. Pitijos pranašystė, pranašo spėjimas, būrėjos žodžiai, dvasininko pamokslas, gydytojo patarimai, įstatymai ir socialiniai nurodymai tais atvejais, kai jų vertingumas yra nulemtas ne realaus kalbinio pranešimo, o tekstinio jų antstato,
turi būti nesuprantami ir reikalingi aiškinimo. Su tuo susijęs ir nevisiško aiškumo, dviprasmybės ir daugiaprasmiškumo siekimas. Menas, iš principo siekiantis daugiaprasmiškumo, iš esmės kuria tik tekstus. (...)

p. 147. Tendencija dauginti būtent tekstines reikšmes būdinga tiems kultūrų tipams, kurių semiotiškumas padidėjęs. Tačiau dėl to, kad kiekviename tekste neišvengiamai kyla kova tarp jo kalbinės ir tekstinės reikšmės, egzistuoja ir priešinga tendencija. Kai tam tikrą tiesų ir vertybių sistemą liaujamasi suvokti kaip teisingą ir vertingą, imama nepasitikėti tais išraiškos būdais, kurie vertė suvokti pranešimą kaip tekstą, liudydami jo patikimumą ir kultūrinį reikšmingumą. Teksto požymiai liaujasi buvę jo teisingumo garantija ir tampa jo melagingumo liudijimu. Šiomis sąlygomis atsiranda antrinis – apverstas – santykis; tam, kad pranešimas būtų suvokiamas kaip vertingas ir teisingas (gai yra kaip tekstas), teksto požymiai jame neturi būti išreikšti. Tik netekstas gali  šiomis sąlygomis atlikti teksto vaidmenį . Pavyzdžiui, Sokrato mokymas Platono dialoguose yra aukščiausias mokymas, nes nėra mokymas, sistema; Kristaus mokymas, atsirandantis visuomenėje, kurioje religinius tekstus gali kurti tik nedidelė tam tikro luomo ir labai „knygiškų“ asmenų kategorija, yra tekstas būtent todėl, kad kyla iš to, kuris neturi teisės klurti tekstų. (...)

p. 149. Kad atliktų tekstinę funciją, pranešimas turi prarasti anksčiau privalomus teksto požymius, deritualizuotis.

p. 151. Kitas išskyrimo atvejis – grandžių perkėlimas ir vienos pakeitimas kita. Pavyzdžiui, tam tikro teksto kultūrinę funkciją galima atlikti tik būnant kitu tekstu. Šitoje sukeistoje sistemoje tik žemieji tekstai (pavyzdžiui, ironiškieji) gali atlikti „aukštąją“ kultūros funkciją, tik tai, kas pasaulietiška, gali atlikti sakralinę funkciją ir t.t. (...)

Mokslo istorijoje žinoma daug atvejų, kai mokslinės idėjos būtent dėl savo galingo poveikio tapdavo mokslo stabdžiu, nes pradėdavo atlikti nemokslinę funkciją, daliai kolektyvo tapdamos religija.

Jurij Lotman. Kultūros semiotika. Baltos lankos, 2004.


p. 141. Teksto funkcija apibrėžiama kaip jo socialinis vaidmuo, sugebėjimas patenkinti tam tikrus tekstą kuriančio kolektyvo poreikius. (...)

p. 145. Bendras teksto kaip visumos semiotiškumo padidėjimas dėl to dažnai  pasirodo besąs susijęs su jo kaip bendrakalbio pranešimo turiningumo sumažėjimu. Iš to kyla būdingas nesuprantamų tekstų sakralizacijos procesas: pasakymams, cirkuliuojantiems konkrečiame kolektyve, bet jam nesuprantamiems, priskiriame tekstinė reikšmė (tektų ir frazių, atklydusių iš kitos kultūros, nuotrupos, pavyzdžiui, užrašai, kuriuos paliko jau išnykę tų vietų gyventojai, nežinomos paskirties pastatų griuvėsiai arba tekstai, perkelti iš kitos uždaros socialinės grupės, pavyzdžiui, gydytojų šneka ligonio akimis). Kadangi didelis teksto reikšmingumas suvokiamas kaip tiesos garantija, o kuo labiau nusitrina bendrakalbė reikšmė, tuo labiau sustiprėja tekstinė, kartais pastebima tendencija daryti tuos tekstus, kurie turi išreikšti didelę tiesą, adresatui nesuprantamus. Kad būtų suvokiamas kaip tekstas, pranešimas turi būti nesuprantamas arba mažai suprantamas ir reikalingas tolesnio vertimo, aiškinimo. Pitijos pranašystė, pranašo spėjimas, būrėjos žodžiai, dvasininko pamokslas, gydytojo patarimai, įstatymai ir socialiniai nurodymai tais atvejais, kai jų vertingumas yra nulemtas ne realaus kalbinio pranešimo, o tekstinio jų antstato,
turi būti nesuprantami ir reikalingi aiškinimo. Su tuo susijęs ir nevisiško aiškumo, dviprasmybės ir daugiaprasmiškumo siekimas. Menas, iš principo siekiantis daugiaprasmiškumo, iš esmės kuria tik tekstus. (...)

p. 147. Tendencija dauginti būtent tekstines reikšmes būdinga tiems kultūrų tipams, kurių semiotiškumas padidėjęs. Tačiau dėl to, kad kiekviename tekste neišvengiamai kyla kova tarp jo kalbinės ir tekstinės reikšmės, egzistuoja ir priešinga tendencija. Kai tam tikrą tiesų ir vertybių sistemą liaujamasi suvokti kaip teisingą ir vertingą, imama nepasitikėti tais išraiškos būdais, kurie vertė suvokti pranešimą kaip tekstą, liudydami jo patikimumą ir kultūrinį reikšmingumą. Teksto požymiai liaujasi buvę jo teisingumo garantija ir tampa jo melagingumo liudijimu. Šiomis sąlygomis atsiranda antrinis – apverstas – santykis; tam, kad pranešimas būtų suvokiamas kaip vertingas ir teisingas (gai yra kaip tekstas), teksto požymiai jame neturi būti išreikšti. Tik netekstas gali  šiomis sąlygomis atlikti teksto vaidmenį . Pavyzdžiui, Sokrato mokymas Platono dialoguose yra aukščiausias mokymas, nes nėra mokymas, sistema; Kristaus mokymas, atsirandantis visuomenėje, kurioje religinius tekstus gali kurti tik nedidelė tam tikro luomo ir labai „knygiškų“ asmenų kategorija, yra tekstas būtent todėl, kad kyla iš to, kuris neturi teisės klurti tekstų. (...)

p. 149. Kad atliktų tekstinę funciją, pranešimas turi prarasti anksčiau privalomus teksto požymius, deritualizuotis.

p. 151. Kitas išskyrimo atvejis – grandžių perkėlimas ir vienos pakeitimas kita. Pavyzdžiui, tam tikro teksto kultūrinę funkciją galima atlikti tik būnant kitu tekstu. Šitoje sukeistoje sistemoje tik žemieji tekstai (pavyzdžiui, ironiškieji) gali atlikti „aukštąją“ kultūros funkciją, tik tai, kas pasaulietiška, gali atlikti sakralinę funkciją ir t.t. (...)

Mokslo istorijoje žinoma daug atvejų, kai mokslinės idėjos būtent dėl savo galingo poveikio tapdavo mokslo stabdžiu, nes pradėdavo atlikti nemokslinę funkciją, daliai kolektyvo tapdamos religija.

p. 107-117

(...)

Išplėtotos civilizacijos, klasinės visuomenės, darbo pasidalijimo ir jo nulemto aukšto visuomeninių darbų, statybos, irigacinės ir kitokios technikos lygio ryšys su raštijos egzistavimu atrodo toks natūralus, kad alternatyvios galimybės iš anksto atmetamos. Galima būtų remiantis didžiule realiai disponuojama medžiaga pripažinti šį ryšį universaliu kultūros dėsniu, jei nebūtų mįslingo Pietų Amerikos civilizacijų, gyvavusių prieš įsigalint inkams, fenomeno.
  Sukaupti archeologiniai liudijimai kuria iš tiesų nepaprastą vaizdą. Prieš mus tūkstantmetis paveikslas keleto keičiančių vienas kitą civilizacijų, kūrusių galingus statybos įrenginius, irigacines sistemas, pastačiusių miestus ir didžiulius akmeninius stabus, sėkmingai plėtojusių amatus – puodžių audėjų ir metalurgų, – be to, sukūrusių, be abejo, sudėtingas simbolių sistemas... ir nepalikusių jokių raštijos pėdsakų... (...) Istorinė patirtis rodo, jog sunaikinti taip, kad neliktų jokių pėdsakų, nepajėgia joks užkariautojas. Belieka daryti prielaidą, kad raštijos nebuvo.

(...)

Įprastas mums požiūris į atmintį suponuoja, kad įsiminti reikia (kolektyvinės atminties mechanizmai fiksuoja) ypatingus įvykius, t.y. vienintelį arba pirmą kartą atsitikusius įvykius arba tuos, kurie neturėjo įvykti, arba tokius, kurie atrodė mažai tikėtini. Būtent tokie įvykiai patenka į kronikas, metraščius, yra fiksuojami laikraščiuose. Tokio tipo atminčiai, orientuotai į įvykių išsaugojimą, raštija būtina. Tokia kultūra nuolat daugina tekstus: teisė apauga precedentais, juridiniai aktai fiksuoja atskirus atvejus – pardavimus, paveldėjimus, ginčų sprendimus, be to, kiekvieną kartą teisėjas susiduria būtent su atskiru atveju. Tam pačiam dėsniui paklūsta ir grožinė literatūra. Atsiranda asmeninė korespondencija, memuarai ir dienoraščiai, kurie irgi fiksuoja „atvejus“ ir „įvykius“.

Rašytinei sąmonei būdingas dėmesys priežasties-padarinio ryšiams ir veiksmų rezultatyvumui; fiksuojama ne tai, kada reikia pradėti sėją, o koks tais metais buvo derlius. Su tuo susijęs ir padidėjęs dėmesys laikui ir, kaip padarinys, istorijos sampratos atsiradimas. Galima sakyti, kad istorija – vienas iš šalutinių raštijos atsiradimo rezultatų.

Bet įsivaizduokime, kad galima kitokio tipo atmintis – siekimas išsaugoti duomenis apie tvarką, o ne apie jos pažeidimus, apie dėsnius, o ne apie akscesus. Įsivaizduokime, kad, pavyzdžiui, žiūrėdami sporto varžybas, nelaikysime esmingu dalyklu, kas laimėjo ir kokios nenumatytos aplinkybės išryškėjo šio įvykio metu, o susikoncentruosime į ką kita – išsaugoti ainiams žinias apie tai, kaip ir kokiu laiku vyksta varžybos. Čia į pirmą planą iškils ne metraštis ar laikraščio informacija, o kalendorius, paprotys, tą tvarką fiksuojantis, ir ritualas, leidžiantis visa tai išlaikyti kolektyvinėje atmintyje.

Kultūra, orientuota ne į tekstų dauginimą, o į pakartotinį vieną kartą visam laikui duotų tekstų atkūrimą, reikalauja visai kitokios kolektyvinės atminties struktūros. Raštija čia nėra būtina. Jos vaidmenį gali atlikti mnemoniniai simboliai – gamtiniai (ypač išsiskiriantys medžiai, uolos, žvaigždės ir apskritai dangaus šviesuliai) ir žmogaus sukurti: stabai, pilkapiai, architektūros statiniai – ir ritualai, į kuriuos šios landšafto dalys ir šventovės įtraukiamos. Ryšys su ritualu ir apskritai būdinga tokioms kultūroms atminties sakralizacija europietiškos tradicijos išauklėtus stebėtojus verčia tapatinti tas landšafto dalis su religinio kulto įprasta mums prasme atlikimo vietomis.

(...)


Beraštės kultūros orientacija į pranašiškus ženklus, būrimus ir oraklulus perkelia elgesio pasirinkimą į už asmenybės esančią sritį. Todėl idealiu žmogumi laikomas tas, kuris moka suprasti ir teisingai paaiškinti pranašystes, o paklusdamas joms nedvejoja, veikia atvirai ir neslepia savo ketinimų. Priešingai, kultūra, orientuota į žmogaus sugebėjimą pačiam pasirinkti savo elgesio strategiją, reikalauja blaivumo, atsargumo, apdairumo ir uždarumo, nes į kiekvieną įvykį žiūrima kaip į „atsitikusį pirmą kartą“. Įdomų pavyzdį randame V. Turnerio pranešime apie Centrinės Afrikos tautų, konkrečiai ndembu, būrimus. Buriama sukratant pintinę, kurioje yra specialios ritualinės figūrėlės, ir vertinant jų galutinį išsidėstymą. Kiekviena figūrėlė turi tam tikrą mitologinę reikšmę ir viena ar kita iš jų, atsidūrusi viršuje, yra svarbi nusakant ateitį.

Turneris rašo: „Antroji figūrėlė, į kurią atkreipsime dėmesį, vadinasi Chamutang‘a. Ji vaizduoja vyrą, kuris sėdi susirietęs, parėmęs smakrą rankomis ir atsirėmęs alkūnėmis kelius. Chamutang‘a reiškia neryžtingą, nepastovų žmogų [...]. Chamutang‘a taip pat reiškia „žmogų, iš kurio nežinai ko laukti“. Jo reakcijos nenatūralios. Būdamas aikštingas, jis, anot informantų, tai dalija dovanas, tai šykštauja. Kartais jis be jokios regimos priežasties be saiko kvatoja tarp žmonių, o kartais nepasako nė žodžio. Niekas negali atspėti, kada jis įsius, o kada neparodys nė mažiausių susierzinimo požymių. Ndembu mėgsta, kai žmogaus elgesį galima numatyti. Jiems labiau patinka atvirumas ir pastovumas, o jeigu jie jaučia ką nors esant nenuoširdų, tai daro prielaidą, kad toks žmogus, labai tikėtina, yra burtininkas. Čia naują atspalvį įgauna idėja, kad tai, kas slepiama, yra potencialiai pavojinga ir nepalanku“.
Tačiau nesunku pastebėti, kad visi pagrindiniai ndembu burtų figūrėlės Chamutang‘a gestų elementai būdingi Rodino „Mąstytojui“. Smakro parėmimo simbolika tokia pastovi, kad Rodino skulptūros nebereikia aiškinti.

(...)

Kas gi bendra tarp ndembu Chamutang‘a, Hamleto ir Rodino „Mąstytojo“? Invariantinė reikšmė tokia: žmogus, esantis pasirinkimo situacijoje. Bet ndembu pasirinkimas reiškia papročio, per amžius įsitvirtinusio vaidmens atmetimą. Toks atmetimas jau pats savaime vertinamas neigiamai. Jis siejamas su nusistovėjusios tvarkos pažeidimo semantika, t.y. su burtininkavimu (todėl, kad ndembu visa, kas nedėsninga, priskiria piktybiškam burtininkavimui), arba su tokiomis neigiamomis žmogaus savybėmis kaip dviveidiškumas ir neryžtingumas“.

(...)

Žodinės atminties pasaulis pilnas simbolių. Gali atrodyti paradoksalu, kad raštijos atsiradimas ne sukomplikavo, bet supaprastino semiotinę kalbos struktūrą. Tačiau, būdami materialūs daiktai, mnemoniniai-sakraliniai simboliai įtraukiami ne į žodinį, bet į ritualo tekstą. Be to, jie yra gana nepriklausomi nuo šio teksto: jų materialioji būtis tęsiasi ir apiegoms pasibaigus, būdami įštraukti į labai daug apeigų, jie pasidaro labai daugiareikšmiai. Pats jų buvimas suponuoja apglobiančios juos sakytinių pasakojimų, legendų ir dainų sferos egzistavimą. Dėl to sintaksiniai šių simbolių ryšiai su įvairiais kontekstais pasidaro „išklibinti“.

(...)

Labai įdomios medžiagos dominančiu mus požiūriu teikia Platono dialogas „Faidras“. Jis skirtas retorikos meno klausimams ir glaudžiai susijęs su mnemonikos problemomis. Iš pat pradžių Platonas nuveda Sokratą ir Faidrą už Atėnų miesto sienų, kad pademonstruotų skaitytojams landšafto detalių, giraičių, kalvų ir vandens telkinių ryšį su mituose įkūnyta kolektyvine atmintimi.

Faidras. Pasakyk man, Soklratai, ar ne čia, kažkur nuo iliso kranto, kaip pasakojama, Borėjas pagrobė Oreitiją?
Sokratas. Pasakojama.
Faidras. Ar tik ne iš čia? Man užtakiai čia atrodo malonūs, švarūs ir skaidrūs, tkinkami mergaitėms šalia jų žaisti.
Sokratas. Ne čia, bet pasroviui kokius du ar tris stadijus, kur Ilisą perbrendama Agros [šventovės] link; kažkur ten yra aukuras Borėjui.

Toliau Sokratas netikėtai pasiūlo savo pašnekovui paradoksalią išvadą apie žalą, kurią atminčiai daro raštija. Visuomenė, besiremianti raštija, Sokratui atrodo be atminties ir anomali, o beraštė – normali struktūra, turinti tvirtą kmolektyvinę atmintį. Sokratas pasakoja apie dieviškąjį išradėją Teutą, kuris atskleidė Egipto karaliui mokslus. „Kai atėjo eilė rašmenims, Teutas pasakė: „Šis mokslas, valdove, padarys egiptiečius išmintingesnius ir geresnės atminties: juk yra atrastas atminties be išminties vaistas“. O anas atsakė: „Išradingiausias Teutai, vienas įsgtengia pagimdyti įvairius menus, o kitas – spręsti apie tai, kokią žalos ar naudos dalį [šie menai] suteiks juos vartosiantiems. Ir dabar tu, būdamas rašmenų tėvas, iš palankumo jiems [visiškai] priešingai papapsakojai apie tai, ką jie pajėgia. Jos išmokusių sieloms [rašmenys] atneš užmarštį, nes nebus rūpinamasi atminties [lavinimu] – juk prisiminti ims pasitikėdami raštu, iš išorės, svetimų ženklų dėka, o ne iš vidaus, patys iš savęs. Taigi suradai vaistą ne atminčiai, o priminimui; taigi mokiniams teiki nuomonę, bet ne tiesą. Jie, daug ką išgirdę be mokymo, manys esą daug žinantys, tačiau dauguma jų liks nemokšos ir nesugebą bendrauti, nes vietoj išminčių bus pasidarę vien tariamai išmintingi.“
 
Jurij Lotman. Kultūros semiotika. Baltos lankos, 2004.