[url=http://www.technologijos.lt/archyvas/fizika/fizikos_eks perimentai/kaip_pamatyti_garso_forma/view[/url]

Richard Flanagan. Guldo žuvų knyga. Tyto alba, 2007.

p. 348. „Kodėl mes kuriame savo gyvenimus panašius į laiptus, nors aplinkui mus visa žemė* skrieja ratu?“


* (aš tai versčiau į "pasaulis")

Richard Flanagan. Guldo žuvų knyga. Tyto alba, 2007.

p. 249. „Jis troško išduoti pasaulį kokiu nors esminiu būdu, taip, kaip, jo įsitikinimu, pasaulis išdavė jį nebūdamas knyga“.

Pierre Manent. Žmogaus miestas. Margi raštai, 2005.

p. 29. „Todėl, beje, tai, ką vadiname dorybės kritika, tėra nevykęs pavadinimas, nes reikėtų tik patvirtinti ir pripažinti begalinę žmonių pasaulio įvairovę: kiekvienai valstybinei santvarkai – sava dorybė, kiekvienam žmogui – irgi“.

„Individualumas yra pranašesnis už apibendrinimą, nes realiai egzistuoja: tik individas, o ne rūšis, yra realus; jis nepatogus, nes yra netobula arba apytikrė jo realizacija. Išskyrus galbūt tuos retus individus, jei tokių esama, kurie yra „tikrąja to žodžio prasme“ (kaip individai) tai, kas yra (kaip rūšis), individualumas „yra mažiau“, t.y. turi „mažiau būties“ arba „mažiau esmės“, nei apibendrinimas.

p. 36. „Europos dorovinį gyvenimą organizavo ir kurstė nesutarimų kupinas dialogas tarp graikų bei romėnų pilietinės dorovės ir Mozės priesakų bei Evangelijos patarimų: žodžiu, tarp didžiadvasiškumo ir nuolankumo. Abi dorybės, arba abu dorybės tipai, yra antagonistiškos, bet kartu ir solidarios. Jau esu nurodęs, kad abi moralės tradicijos, siūlančios žmogui išreikšti savo prigimtį, siekiant aukštų tikslų, neišvengiamai yra artimos ir, sakytumei, bendrininkės: ir vienai, ir kitai žmogus yra strėlė, paleista į taikinį, o tas taikinys yra dangaus žydrynėje. Be to, abi tradicijos gyvos savo priešprieša ir nesutarimais; sakytumei, kursto viena kitą. Didžiadvasiškumas niekina nuolankumą. Nuolankumas  žemina didžiadvasiškumą“.

p. 38. „Taigi Montesquieu tiesiog uždeda miestą ir bažnyčią, pilietį ir krikščionį (manau, kad t.p. ir menininką – S. F. past.) vieną ant kito. Jų bendravardiklis yra paklusnumas taisyklei, slopinančiai aistrą ( pabr. S. F.). Šio bendravardiklio apibrėžimas reiškia abiejų tradicijų kritiką, nes paklusnumas, bendras abiem tradicijoms, nebetenka motyvų, savo tikslų, kurie jį pateisina kiekvienoje tradicijoje. Jis pasireiškia kaip paprastas prigimties slopinimas, o ne kaip jos ugdymas siekiant tobulėjimo, kaip priemonė pasiekti aukštesnį gėrį. Aistringai mylėti taisyklę, kuri slegia kaip tik todėl, kad slegia, žinoma, yra prieš prigimtį, kad ir kažin kaip būtų suprantama toji prigimtis“.

p. 40. „Tad štai jau keli šimtmečiai dvasinės jėgos trinasi viena į kitą lyg dvi girnapusės: miestas ir Bažnyčia, prigimtis ir Dievo malonė čia konfliktuodamos, čia susitaikydamos trina viena kitą. Ir kiekvienos jų pastangos sugrįžti prie pradinės tiesos keistai atnešė joms pralaimėjimą: Renesansas padarė galą miestų gyvenimui, Lutherio reforma nuginklavo religiją pasaulietinės valdžios akivaizdoje. Ką palieka ši trintis, ši erozija, jei ne abipusį kaltinimą nenaudinga tarnyba ir beprasmiu nuolankumu? Prigimtis ir Dievo malonė, išeikvojusios savo jėgas kovodamos viena su kita, po savęs palieka neaiškius kone bendro įstatymo pėdsakus“ (pabr. S. F.).

p. 66. „Vadinasi, Europos istorijos vystymąsi sukelia ir kreipia vyksmas, kuris tiesiogiai neslypi žmogaus prigimtyje“.
p. 70. “Nepaklusti įstatymui yra būdinga žmogui, vengti įstatymo yra būdinga šiuolaikiniam žmlogui: Šis vengimas – visa jo patirtis.“

p. 71. „Bet ar pati šiuolaikinė filosofija, kuri be paliovos stengiasi atskleisti vis radikalesnį už pažangos, jaudinančios liaudį, istoriškumą, nėra auka šio tokio akivaizdaus dvilypumo?“

p. 81. „Beje, intelektualinė paieška yra panaši į žmonių kovą tuo, kad yra didelis pavojus užsimiršti kokį nors esminį objektą ir jo neištirti. Šis susilaikymas arba išsisukinėjimas nesiliaus varginęs paskesnio tyrinėjimo kaip energijos ir kartu netikrumo principas: kas atsisako užduoti esminį klausimą ir toliau tyrinėja, užduos jį nelauktai sau pačiam, nors ir nepripažindamas to, kamuojamas nežinia iš kur atsirandančio nerimo ir nežinios“.

p. 97. „Jis mano žinąs, ką daro, nes nežino kuo tiki. Mokslininko rafinuotumas laikosi angliakasio tikėjimu“ (pabr. S. F.).

Kalėdų kalakutas irgi paukštis. Silkė irgi žuvis. Tačiau Babo Natalie ne Kalėdų Senis, o Kalėdų Tėvas.

p. 301  „Istorija, apskritai paėmus, yra meilės ir negebėjimo mylėti kova, meilės ir nesutikimo mylėti kova. Šiandien dažnai kaip tik ir patiriame, jog žmogaus nepriklausomybė taip praplečiama, kad jis net sako: aš visai nenoriu mylėti, nes jei mylėsiu, būsiu priklausmas, o tai prieštarauja mano laisvei.
  Iš tikrųjų meilė reiškia būti priklausomam nuo ko nors, kas galbūt iš manęs gali būti atimta, todėl į mano gyvenimą tai įneša didžiulę kančios riziką. Iš to kyla akivaizdus arba neakivaizdus atsisakymas: verčiau nemylėsiu, kol ta rizikos našta dar neslegia mano pečių, kol dar neapribotas mano apsisprendimas, kol dar nepriklausau nuo to, kuo negaliu disponuoti, nes taip galiu smigti į Nieką. Tačiau iš Kristaus kyla kitoks sprendimas – pritarimas meilei, nes tik ji su visa joje slypinčia kančios rizika ir savęs netekimo rizika sugrąžina žmogų į save ir padaro tuo, kuo jis ir turi būti. Manau, jog tikroji istorijos drama, nors istoriją ir galima dalyti į įvairius, tarpusavyje supriešintus frontus, galiausiai slypi šioje formulėje: taip arba ne meilei“.


Jozeph Ratzinger (Benediktas XVI). Žemės druska. Krikščionybė ir katalikų bažnyčia XXI amžiuje. Pokalbis su Peteriu Seewaldu. (Alma littera, 2007)

Pierre Manent. Žmogaus miestas. Margi raštai, 2005.

p. 21. Priešpriešindamas „ieškoti“ ir „rasti“ Montesquieu siekia kitko nei atskirti problemą nuo jos sprendimo. Jis priešpriešina dvi nuostatas, du požiūrius: vienas – „ieškoti“ – reiškia principo arba pagrindo, glūdinčio daiktų arba žmogaus prigimtyje, paieškas; kito – „rasti“ – esmė yra gauti naudos iš to, kas buvo atnešta likimo ir ko, atrodo, jis galėjo ir neatnešti.

p. 22. Įvykiai Europoje buvo protingesni už pačius protingiausius antikos filosofus ir netgi už patį Machiavell‘į. Dar daug europiečių vis „tebeieško“ atsigręžę į praeitį arba įbedę žvilgsnį į dangų, kai tuo tarpu norėdami rasti trokštamą ir jiems reikalingą gėrį, norėdami pasisavinti laisvę, jie tik turėjo atmerkti akis ir pažiūrėti priešais save į faktišką tikrovę.

Amphora yra lotynų kalbos žodis, kilęs iš graikų kalbos sudurtinio žodžio amphoreus (Αμφορέας) arba amphiphoreus, sudaryto iš amphi- („abejose pusėse“) ir phoreus („nešikas“).

Mano tikslas – tiesa, mano padėjėjas – dorovingumas, mano atrama žmogiškumas, mano atokvėpis – menai.

Konfucijus


Jeigu tikėtum savo atvaizdu baloje - tu mažas ir purvinas.

Nežinomas išminčius

"(...) Masturbating a glitter
He wants to be loved.(...)"

Sylvia Plath. Death & Co.