Irkluodamas žiopčiojai kaip žuvis,
kurią ruošeisi pagauti. Maniausi
atradusi drungną vietą, kurioje
įsteigtas beribis veidrodis. Įlaužta
tavo nosies pertvara buvo tobula
klaida, ją nepailsdama daugindavau
iš savo nosies. Ar ne ten vienas į kitą,
bežodžiame sakinio sukiny
skimbtelėjo tavo nebylumas ir
mano kur-
tu-
mas?

Kartais žvelgdavau į tave
iš žuvų ir žuvusiųjų pusės.
Galbūt tai buvo motinų ar tiesiog
moterų pusė, kurioje  gal-
va suprantama kaip moteriškoji
galo giminė.

Galva man visada buvo nelyginant
vaisius ar uždaras kiemas su bendru
pradžios ir pabaigos skiemeniu.
Dabar neprisimenu, apie ką
galvojau dažniau – barstomus
žodžius ar dantis. Galbūt antis.
Kartais visi jie būdavo pernelyg
panašūs ir baikštūs.

Visa tai pakartojai mažame mieste,
nagu skrebendamas kankorėžį.
Pakreipęs galvą šypsojaisi,
Virpindamas perregimą smilgą ir
keldamas peršulį –
didžiulio vyksmo tau nematomą
padalyvį.

Buvau ten svečias, parinktas būti
nematomas ir nematuojamas. Vieta,
kurioje galėjai palengva degančia kalba,
neišjuoktas atmojuoti angelų
ir genijų balsams.
Arba am-
sėti.

Buvau labiau motina ir kismas
nei kas nors kitas. Vienas
iš daiktų, kuriuos būtų užtekę
įsivaizduoti.

Įsivaizduoju tave – berniukėlį,
tupintį prie putojančios upės.
Arba paukščiukėlį.

Irkluodamas žiopčiojai kaip žuvis,
kurią ruošeisi pagauti. Maniausi
atradusi drungną vietą, kurioje
įsteigtas beribis veidrodis. Įlaužta
tavo nosies pertvara buvo tobula
klaida, kurios nepailsdavau dauginti,
akimis. Ar ne ten vienas į kitą,
bežodžiame sakinio sukiny
skimbtelėjo tavo nebylumas ir
mano kur-
tu-
mas?

Kartais žvelgdavau į tave
iš žuvų ir žuvusiųjų pusės.
Galbūt tai buvo motinų ar tiesiog
moterų pusė, kurioje  gal-
va suprantama kaip moteriškoji
galo giminė.

Galva man visada buvo nelyginant
vaisius ar uždaras kiemas su bendru
pradžios ir pabaigos skiemeniu.
Dabar neprisimenu, apie ką
galvojau dažniau – barstomus
žodžius ar dantis. Galbūt antis.
Kartais visi jie būdavo pernelyg
panašūs ir baikštūs.

Visa tai pakartojai mažame mieste,
nagu skrebendamas kankorėžį.
Pakreipęs galvą šypsojaisi,
Virpindamas perregimą smilgą ir
keldamas peršulį –
didžiulio vyksmo tau nematomą
padalyvį.

Buvau ten svečias, parinktas būti
nematomas ir nematuojamas. Vieta,
kurioje galėjai palengva degančia kalba,
neišjuoktas atitarti angelų
ir genijų balsams.
Arba am-
sėti.

Buvau labiau motina ir kismas
nei kas nors kitas. Vienas iš daiktų,
kuriuos būtų užtekę
įsivaizduoti.

Įsivaizduoju tave – berniukėlį,
tupintį prie putojančios upės.

"(...) O ir apskritai
pats skrebenimas plunksna yra net
platinimas properšos tarp tų, su kuriais susėst
arba sugult nepavyks, su kuo - priešingai nei laiškai -
nebepasimatysi. Tas pats galas, kodėl".

J. Brodskis. Priesakas. X. (Vertė S. Geda)

Atsinaujina senoji mano liga: imu jausti žodžių perteklių ir teksto perteklių. Toks jausmas tarytum visi būtų susimokę kalbėti, kalbėti (įskaitant ir puikiuosius poetus), užuot nuveikę ką nors gero. Užuot buvę tylūs, meilūs ir švelnūs. Patikimi.

tai, kas yra tampa tuo, ko nebūna,
o tai, ko nebūna, išnyra laike
ir prašalaitis, stokojantis kūno,
tirpsta už keleto žingsnių, rūke (...)

A. Marčėnas. Ir teisios būtų tos burnos, VIII

... pulsuoja agresija, labiau negu kada nors... labiau negu kada nors tai laikoma norma... Šįvakar esu pulsuojantis verksmas.

Tomas Kačerauskas. Filosofinė poetika. Versus aureus, 2006.

p. 207. (interpretuodamas Gadamerį) „Matėme, kad tragizmas – subjekto (...) buvimo su kitu būdas. Kartu tai ir hermeneutikos sąlyga: supratimas įmanomas tik kūrėjui paisant nukreiptumo, o supratėjui – atvirumo. Šios sąlygos nepaisymas atveda prie genijaus estetikos, kur kūrėjas pasirodo kaip tuščia (nesuprantama) kaukė be atpažįstamos būties. Tuomet aktoriaus judesys tampa bekūne pompastika, o jo žodis sklando viršuje, su dviguba jėga čia daugindamasis, bet nenusileisdamas ant žiūrovo. Tai komiškas vaizdas, priešingas tragiškai tikrojo supratimo padėčiai“.

Mano katinas, gavęs eilinį veislės honorarą, prisisiojo į lėkštę su riešutais.

p. 137. „Pasak Baudrillardo‘o, jeigu eilės ir ką nurodo, tai kaskart niekį, nebūties elementą, nulinę reikšmę“. Poezijos pasitenkinimas kaip tik susijęs su begaliniu jos šifravimu. Gera poezija – tai „beprotiškas išbarstymas, netektis, reikšmės mirtis. Ir atvirkščiai, bloga poezija visada palieka kalbos likučius, kurie lieka neišmainyti, todėl slegia savo „neskaidraus diskurso materija“. Atrodo, kad prie apokaliptinės kultūros sampratos dera ir Baudrillard‘o poezijos teorija. Poetinė kalba įkūnija atotrūkį nuo realybės, vietoj tiesioginės nuorodos į daiktą ji nurodo savo uždarą pasaulį, kur atitrūkusios reikšmės laisvai mainosi ir dvejinasi teikdamos estetinį pasitenkinimą“.

p. 138. (Interpretuodamas Šliogerį) „Panašiai, pramogaudami ir kultūrindamiesi, naikiname „daikto būtį“. Vaizdiniui atsiskyrus nuo pasaulio, kai jį išstumia šis grynojo santykio „hoministinis pakaitalas“, pasaulis tampa „technologinio ir ideologinio perdirbimo medžiaga“. Tokį kultūrinimą arba pasaulio sužmoginimą lydi egologija ir ego teroras, nukreiptas ne tik prieš gamtą ir prieš Dievą, bet ir prieš asmenį, kai individas „išskaidomas į grynuosius santykius“, o „asmens sąvoka ir vaizdinys apskritai praranda ontologinę prasmę“. Taigi ir čia kultūrinimas siejamas su rasizmu ir agresija (svetimos nežmoniškos gamtos genocidas). Grynieji santykiai čia atitinka Baudrillard‘o ženklus be nuorodų. Kaip ir Baudrillard‘o atveju, grynieji santykiai tampa agresyvūs asmens ir pasaulio atžvilgiu: asmeniui jie nepripažįsta jokios autonomijos, o pasaulį graso sunaikinti fiziškai atomine bomba, kuri pati yra grynųjų santykių gniužulas“.

p. 139. „Taip atsiranda grynojo santykio stichija, kuri moksliniu prievartavimu ir pramoginiu vartojimu atsigręžia prieš patį žmogų, pažeidus trapią pusiausvyrą tarp būties ir niekio, fenomeno ir transcendencijos simetriją“.

p. 140. „Eliotas pažymi, kad poezijos funkcijos kito, kiekvienos epochos reikalavimai jai buvo skirtingi, nor juos iš dalies formavo pačių poetų naujos pažiūros. Kitaip sakant, poezijos paklausą formuoja visuomenė, o šią – „nauji“ poetai“.

p. 141. „Kultūra – žmogaus kuriamoji veikla – gali atsigręžti prieš jį patį, todėl klausimas apie poezijos vietą, skleidžiamas kartu su metaforos teorija, yra ir klausimas apie žmogaus vietą pasaulyje“.

p. 144. „Vadinasi, poetinė tapatybė steigiama tragiškai: ne tik todėl, kad tai teįvyksta akimirksniu (atpažinimo metu), bet ir todėl, kad tuo metu paneigiamas subjektas, pralaužus uždarą poeto pasaulį. Tačiau kartu tai labai dosni steigtis: ji atveria kūrybinį horizontą. Taigi metaforos tragiškas atrpažinimas žaidžiant neleidžia jos traktuoti kaip hiperrealybės dauginimą. Baudrilllard‘as to ir neteigia. Jis kritikuoja mūsų kultūros nereferencinį pobūdį. Tačiau atpažinimas, kurį suponuoja poetinis jausmas, yra dvejopa nuoroda: 1) į mūsų buvimą pasaulyje ir 2) į mūsų susitikimą su Kitu. Taip atsiveria ne tik ontologinis, bet ir etinis metaforos aspektas.

p. 145. “Grįžkime prie Levino. Ką reiškia jo „veido“, „pėdsako“, „namų“ metaforos? Veidu Levinas vadina „tai, kaip mums reiškiasi Kitas, peržengdamas Kito idėją manyje“.

(...) Pasaulio artumą Levinas išreiškia namų metafora. Namai ir sutelkia Aš, ir atveria Kitą kaip tik dėl žmogaus būtybės intymumo jame. Taip namuose paslapčiomis gimsta pasaulis“.

p. 146. „Moters veido švelnumas Levinui iškyla kaip begalybės geismas. Veidas – visada kito, savo veido nematome, todėl jis nukreipia ir perkelia iš ankštų savojo Aš ribų. Tačiau perkeldamas jis sutelkia: Aš susitinka su Kitu moteriškume, glamonei įgijus ieškos intencionalumą. Namai, atvirkščiai, išreiškia vidujybę, sankaupą, kreiptį savęsp ir atskyrimą nuo pasaulio. Tačiau namams intymumą kaip tik ir suteikia moteriškumas. Anot Levino, „atskyrimui būtina šviesa, spinduliuojama veido“. Todėl pasaulis gimsta namuose, bet tai vyksta paslėptu būdu, moteriškumui palaikant kreiptį į Kitą.“

Tomas Kačerauskas. Filosofinė poetika. Versus aureus, 2006.

p. 114. „Taip Šliogeris ir Gaižutis siūlo atskirti estetiką nuo filosofinės poetikos. Pirmajam teorinė žiūra, kaip filosofinis požiūris, gimsta veikiama poezijos paprasto, aiškaus žodžio, priartinančio trapų daiktą ir atveriančio žmogaus tragišką šiapusybę. Lyrika, atvirkščiai, būdama įmantri jausmų raiška, tesanti genialus bevietis plevenimas. Estetika, pasak Šliogerio, siekia žmogišką kreiptį į daiktą paversti grynuoju santykiu, kur susitinka lyrinis plevenimas ir tokie mokslo objektai, kaip atominė bomba. Gaižučiui poetika nesuderinama nei su genijaus estetika, nei su institucine teorija, be to, ji imlesnė už estetiką naujiems meno atvejams ir atviresnė kitoms meno (filosofijos) šakoms.

Taigi filosofinė poetika, kitaip negu estetikos teorija, atvira naujiems atvejams, nors ji neiškelia visaapimančių grožio ar tiesos idėjų, t. y. kaip interpretacinė disciplina išlieka aplinkinis kelias. Drauge tai kūrybinė kreiptis, tragiška akimirksnio atpažinimo pagava, įtraukianti abi supratimo šalis atviram pasaulėvaizdžiui, apimančiam etiką ir religiją. Kaip tokia, ji nesuderinama nei su loginiu (estetiniu) redukcionizmu, nei su genijaus estetika: abu supratimo partneriai čia lygiaverčiai. Estetinių ribų peržengimas reiškia ir tai, kad menininkas priklausomas nuo visuomeninės aplinkos, kurioje maitinama jo pasaulėžiūra, ir tai, kad bet kuris visuomenės narys – toks pat svarbus meno dalyvis. Todėl filosofionė poetika – ir siauresnė, ir platesnė už estetiką: ji paremta žodiniu menu ir žodiniu supratimu, bet neapsiriboja estetinėmis (grožio, meno ir genijaus) kategorijomis“.

Tomas Kačerauskas. Filosofinė poetika. Versus aureus, 2006.