"(...)mano rankose patikimiau už gėles
žydi vynas(...)"

(Raimondas Jonutis. Bistro)

"(...)tačiau geriausiai
būti tokia dekoratyvine žolele kurią
mindžioti net būtina(...)"

(Raimondas Jonutis. Alternatyvinis mąstymas)

WALLACE STEVENS

I

Tarp dvidešimties snieguotų kalnų
Vienintelis judąs daiktas –
Juodojo strazdo akis.

II

Mano sąmonė buvo trilypė –
Nelyg medžio,
Kuriame tupi trys juodieji strazdai.

IX

Juodasis strazdas
Pranykdamas iš akių užbrėžė
Dar vieno akiračio ribą.

XI

Jis riedėjo per Konektikutą
Plačialangėj karietoj.
Staiga jis nustėro
Palaikęs
Savo ekipažo šešėlį
Juodaisiais strazdais.

XIII

Visą popietę truko vakaras.
Snigo
Ir nustot neketino.
Juodasis strazdas tupėjo
Kedro tankmėj.

WALLACE STEVENS

I

Tarp dvidešimties snieguotų kalnų
Vienintelis judąs daiktas –
Juodojo strazdo akis.

II

Mano sąmonė buvo trilypė –
Nelyg medžio,
Kuriame tupi trys juodieji strazdai.

IX

Juodasis strazdas
Pranykdamas iš akių užbrėžė
Dar vieno akiračio ribą.

XI

Jis riedėjo per Konektikutą
Plačialangėj karietoj.
Staiga jis nustėro
Palaikęs
Savo ekipažo šešėlį
Juodaisiais strazdais.

XIII

Visą popietę truko vakaras.
Snigo
Ir nustot neketino.
Juodasis strazdas tupėjo
Kedro tankmėj.


I

Tarp dvidešimties snieguotų kalnų
Vienintelis judąs daiktas –
Juodojo strazdo akis.

II

Mano sąmonė buvo trilypė –
Nelyg medžio,
Kuriame tupi trys juodieji strazdai.

IX

Juodasis strazdas
Pranykdamas iš akių užbrėžė
Dar vieno akiračio ribą.

XI

Jis riedėjo per Konektikutą
Plačialangėj karietoj.
Staiga jis nustėro
Palaikęs
Savo ekipažo šešėlį
Juodaisiais strazdais.

XIII

Visą popietę truko vakaras.
Snigo
Ir nustot neketino.
Juodasis strazdas tupėjo
Kedro tankmėj.

Trys iš penkių prancūzų tiki, kad Saulė sukasi aplink Žemę.

Tomas Kačerauskas. Filosofinė poetika. Versus aureus, 2006.

p. 11. Siekiant apibrėžti filosofinę poetiką, pasitelkiamas jos modelis – metafora. Ši poezijos priemonė išreiškia dviejų kalbos narių nedermę, sukrečiančią supratimo dalyvį.

(...)

Filosofinė poetika iškyla kaip kūrybiniai žmogaus egzistencijos principai. Kūrybingumas čia neatsiejamas nuo etinių intencijų, jis reiškiasi kaip nukreiptumas į Kitą daikto, žmogaus ar Dievo pavidalu.

p. 12. Taigi metafora, sukrėsdama žodžių nederme, yra naujos dermės, apimančios etinę, egzistencinę ir net religinę žmogaus gyvenimo plotmę, pradžia.

p. 13. Daugiaprasmybė – poetikos aspektas, dėl kurio filosofinę poetiką galima laikyti hermeneutikos modeliu.

p. 21. (...) bet koks supratimas skleidžiasi kalba, kaip tvirtina Gadameris. Bet tai įmanoma tik mūsų kalbinėje kultūroje, kur ne tik žmonių bendravimas, bet ir veiklos tęstinumas palaikomas kalba.

p. 23. Romantinė genialumo idėja, išaukštinanti ypatingas kūrėjo galias, neleidžia susitikti supratimo dalyviams.

p. 24. Baudrillardás fiktyvios realybės kultūrą apibūdina kaip mirties ir rasistinę. Jeigu filosofinei poetikai terūpi kūrybinis – išmonės – planas, jos fenomenas tėra kalbos figūra (metafora), o čia-būtis skleidžiasi uždarame genijaus pasaulyje. Maža to, tai suponuoja represyvią kultūrą, kuri tikrovę tardo eksperimentu ar instrumentu. Taip asmuo virsta statistikos vienetu ar reklamos taikiniu, t.y. tokia pat užvaldoma arba sunaikinama svetimybe genialioms „fatalioms strategijoms“ (Baudrillardás). Taigi kūrybinė kreiptis ir fiktyvaus plano iškėlimas (anot Baudrillard‘o, simboliniai mainai) gali atvesti į katastrofą.

(...)

Matėme, kad metaforos supratimo dalyviai yra lygiaverčiai: gyvoji metafora įvyksta, susiliejant pasaulėvaizdžių horizontams. Čia metafora iškyla bendru vaizdu arba matymu kaip, kuris leidžia susikirsti skirtingoms žiūroms į pasaulį. Tai įmanoma, jeigu abiejų (ar daugiau) supratimo dalyvių žiūra nukreipta į abipusį susitikimą, jeigu tarp jų neiškyla genialumo siena, jeigu pažinimo ir tiesos atradimo nuostata neperskelia gyvenamojo pasaulio į nesutaikomą subjektą ir objektą, jeigu asmuo ar daiktas pasitinkamas, o ne tardomas siekiant išgauti iš jo svetimybės paslaptį. Dualistinė žiūra veda prie mūsų rasistinės kultūros, kurioje neišsidavusios ir nepasidavusios sistemai mažumos šalinamos ir tremiamos. Subjekto nuo objekto, kaip ir genijaus nuo žmogaus, atskyrimas neleistų susitikti suprantančioms šalims, todėl filosofinė poetika nesuderinama su dualistine žiūra.

p. 25. Filosofinės poetikos kreiptis – tai nuolatinė pasaulėvaizdžio plėtra, galima esant vientisam gyvenamajam pasauliui ir jo narių abipusiam atvirumui.

(...)

Metaforos atvirumas leidžia jai iškilti vaizdiniu planu, kuris išplečiamas abipuse sutiktimi.

p. 26. Kultūros kūrybiškumas neužkerta kelio jos represyvumui. Genijaus estetika, kuri, sakėme, nesuderinama su filosofine poetika, kaip niekas kitas garbstė kūrybinį pradą.

p. 27. Priešingai, uždarą išmonės tikrovę palaiko genijaus estetika ir dualistinė žiūra. (...) Kartu dualistinė žiūra veda į subjekto išaukštinimą, kuris ramstomas tiek gamtamoksline žiūra (subjektas turi teisę prievarta pažinti objektą), tiek genijaus estetika (genialus subjektas viršesnis už objektą asmens ar daikto pavidalu). (...) Todėl mokslai išsisklaido ir atsitveria vienas nuo kito aklinomis sienomis. Bet kaip tik čia, tarp tų sienų skleidžiasi fiktyvūs pasauliai, nes jie uždari. Tai kalbiniai pasauliai, nes gyvenamojo pasaulio ryšiai redukuoti į formulių sistemas. Filosofinė poetika, priešingai, nors ir iškyla per poetinę ištarą, atveria naują pasaulėvaizdį ir kreipia į sambūvį su kitais asmenimis ir daiktais.

Tam, kad universitetai įrodytų, jog idėja dėl klimato atšilimo yra klaidinga, skiriama dvigubai daugiau lėšų nei tam, kad būtų įrodyta priešingai.

Pierre Manent. Žmogaus miestas. Margi raštai, 2005.

p. 232. „Kompromisai, kuriuos daro išmintis, turi bendrą tik vardą su tais, kuriuos būna priverstas padaryti bailumas. Pastarieji randasi dėl silpnadvasiškumo, pirmieji – dėl intelekto sprendimo“.

p. 249. „Pirmieji Šiuolaikiniai Žmonės atskyrė įstatymą nuo gėrio, nes jie priėjo prie išvados, kad neįmanoma žmogaus tikslų priskirti įstatymui“.

p. 250. „Šiuolaikinės demokratijos žmogus labai aštriai jaučia, kad niekas neturi teisės jam kliudyti siekti gėrio pagal jo susidarytą suverenią gėrio idėją“.

p. 252. „Šiuolaikinės demokratijos patirtis mums rodo keistą prieštaravimą: demokratinis žmogus yra laisviausias nei bet kada gyvenęs žmogus ir kartu labiausiai priklausomas. (...) kodėl šiuolaikinis žmogus yra toks tikras, kad jis yra vis laisvesnis, jei tikrovėje jis yra vis labiau pavergtas?“

p. 253. „Aristoteliui, priminsiu, įvairūs politiniai siekiai yra kartu ir pagrįsti, ir ginčytini, nes žmogiškasis gėris yra sudėtingas, abejotinas ir įvairiopas; kadangi jie yra kartu vienoki ir kitoki, įvairūs jų šalininkai gali bendrai gyventi tame pačiame mieste. Hobbesui, priešingai, tai, kad visi siekiai sulaukia priekaištų, rodo, jog nė vienas iš jų nėra pateisinamas. Ten, kur Aristotelis įžvelgia pradžią dialogo apie teisingumą, vertą paties rimčiausio filosofo dėmesio, Hobbesas mato komišką sceną, kurioje kiekvienas kandidatas į valdžią pučia krūtinę ir be saiko liaupsina savo nuopelnus. Galbūt reikėtų sakyti, kad tai yra tragikomedija, nes silpniausias visada gali nužudyti stipriausią klasta arba susimokęs su kitais, taip paneigdamas savo paties pretenzijas į pranašumą“.

p. 256. „Norėdamas apginti savo ypatingumą, žmogus sukuria visuotinybę. Norėdamas apsaugoti savo fizinę esybę, jis sukuria savo moralinę esybę“.

p. 259. „Santvarka, pagrįsta prigimtimi, neegzistuoja“.

p. 262. „Žmogus sukuria save tik įvykdydamas neįmanomą: jis sukuria naują Visetą, mąstydamas tik apie save“.

p. 278. „Mažametystės būvyje žmogus gyveno tarp dviejų pasaulių ir kartais pagalvodavo, kad vienu iš jų yra per daug. Šiuolaikinės filosofijos dėka jis įgijo autonomiją ir atsisakė kito pasaulio, bet prarado šį pasaulį“.

p. 283. „Šiuolaikinis žmogus – tai žmogus, nemokantis būti nei didžiadvasiškas, nei nuolankus: šis dvigubas neiginys yra jo apibrėžimas“.

p. 284. „Jei krikščionio gyvenimas yra paklusti jį sukūrusio Dievo malonei, didžiadvasis žmogus irgi paklūsta tik prigimčiai, kurios jis nesukūrė, kai jis suvokia savo prigimtinį pranašumą ir tai išreiškia panieka arba ironija“.

p. 286. „Mes bandėme nustatyti, kad šiuolaikinis žmogus vengia ir siekia dėsnio. Jis vengia dėsnio, kuris jam yra duotas, ir siekia dėsnio, kurį pats sau duoda. Jis vengia dėsnio, kurį jam davė prigimtis, Dievas, arba kurį jis pats sau davė vakar ir kuris šiandien jį slegia kaip kažkieno kito dėsnis. Jis siekia dėsnio, kurį jis pats sau duoda ir be kurio jis būtų tikrai prigimties, Dievo arba savo praeities žaisliukas. Dėsnio, kurio jis siekia, nepaliaujamai ir nuolatos tampa dėsniu, kurio jis vengia. Vengdamas ir siekdamas, ir nuolatos turėdamas prieš akis du skirtingus dėsnius, šiuolaikinis žmogus be paliovos kuria tai, ką jis vadina istorija“. 

p. 287. „Bet jis vengia, taip sakant, pačios prigimties prigimtiškumo arba siekia ją pažaboti. Kad ir kaip ją suprastume, prigimtis pasireiškia tuo, kas yra bendra įvairiems žmonių individams; ji yra tai, ką vienas žmogus pažadina kitame; ji yra tas jų saitas, kurio niekas niekada negali būti visiškas kūrėjas ar šeimininkas“.

p. 288. Mums sunku pripažinti, kad istorinis požiūris, mūsų požiūris, yra metodinė iliuzija. Mums sunku patikėti, kad mes tiek vargstame tam, kad apgautume save. O mūsų istorijos jausmas tikrai yra nuoširdus ir jis neišvengiamai susilieja su mūsų laiko jausmu. Kodėl mums nepabandžius suvokti šiuolaikinį sumanymų tradiciniais ir poetiniais imperijų terminais kaip naują imperiją, kurios laikas, o ne erdvė yra sudedamoji dalis? Argi ne tiesa, kad istoriniu požiūriu, žvelgiant į priekį ir atgal istoriniu požiūriu, visa žmonija atsiduria mūsų žvilgsnyje, savo pačios žvilgsnyje kaip tam tikras savo pačios užkariavimas? Ir ši imperija, nuolat besiplečianti į praeitį ir į ateitį, neprieina ribų, kurios sustabdo kitas imperijas: jos limes, sienos, vis plečiasi su laiko tėkme, su kuria jos susilieja“.

p. 289. „Mes turime pasirengti antram ir visai kitokiam žygiui. Mes pažinsime tik pusę reikalų, jei nepažinsime Romos mokslo“. (Tokie paskutinieji knygos sakiniai).

Tadeusz Rózewicz

Pasakojimas apie senas moteris

Myliu senas moteris
bjaurias moteris
piktas moteris
jos žemės druska
nesibjauri
žmonių atmatomis
pažįsta meilės
medalio
tikėjimo
antrąją pusę
diktatoriai vaiposi
ateina nueina
jų rankos suteptos
žmogiškųjų būtybių krauju
senos moterys keliasi auštant
perka mėsą daržoves duoną
tvarkosi verda
rankas susikryžiavusios gatvėj
stovi ir tyli
senos moterys
nemirtingos
Hamletas blaškos tinkle
Faustas vaidina niekingą ir komišką rolę
Raskolnikovas smogia kirviu
senos moterys
nesunaikinamos
šypsosi atlaidžiai
miršta dievas
senos moterys keliasi kaip visad
auštant perka duoną vyną žuvį
miršta civilizacija
senos moterys keliasi auštant
atveria langus
išneša šiukšles
miršta žmogus
senos moterys
mazgoja palaikus
laidoja mirusius
sodina gėles
ant kapų
myliu senas moteris
bjaurias moteris
piktas moteris
jos tiki amžiną gyvenimą
jos žemės druska
medžio žievė
nuolankios gyvulių akys
bailumą ir didvyriškumą
didybę ir menkystę
mato kasdienėje
įprastų matavimų
šviesoje
jų sūnūs atranda Ameriką
žūsta prie Termopilų
miršta ant kryžių
užkariauja kosmosą
senos moterys išeina švintant
į miestą perka duoną ir pieną
mėsą prieskonius deda į sriubą
atveria langus
tiktai kvailiai juokiasi
iš senų moterų
bjaurių moterų
piktų moterų
nes tai gražios moterys
geros moterys
senos moterys
jos kiaušinis
paslaptis be paslapties
riedantis rutulys
senos moterys
šventų kačių
mumijos
mažyčiai
susiraukšlėję
džiūvantys
šaltiniai vaisiai
arba tuklūs
ovaliniai budos
kada numiršta
iš jų akių išsirita
ašara
ir susijungia
su šypsena
ant jaunos mergaitės lūpų

1963
Iš lenkų kalbos vertė Rolandas Rastauskas

Pomėgis tualetinio popieriaus rulonėlius kabinti taip, kad popierius vyniotųsi nuo viršaus arba nuo apačios, priklauso nuo X chromosomoje esančio recesyvinio geno.