Kai kurių grupių lašišos po neršto neišgyvena. Taip atsitinka su Ramiojo Vandenyno lašišų grupe, kuriai priskiriamos Chinook, Coho, Chum, Sockeye ir Rausvosios.

Yra dvi pagrindinės tokios masinės minėtų žuvų žūties priežastys.
Pirmoji yra ta, jog plaukdamos neršti, lašišos nustoja maitintis ir naudoja savo kūnuose sukauptus riebalus, baltymus ir kt. gyvybiškai svarbias medžiagas. Tokiam energijos papildymui šių žuvų organizmas netgi ištirpdo žvynus. Nelikus žvynų, neršti plaukiančios lašišos nusidažo ryškiai raudona spalva, nes per ploną odą ima persimatyti vidiniai audiniai.

Antroji svarbi priežastis yra lašišų ląstelių atrofija, vos tik jos įplaukia į gėlus vandenis. Šios žuvys pradeda pūti dar būdamos gyvos. Ir kuo toliau, tuo šis irimo procesas vyksta greičiau, kol žuvis išneršusi žūva. Tokia masinė lašišų žūtis gali pasirodyti žiauri ir nereikalinga, tačiau taip toli gražu nėra. Ramiojo Vandenyno lašišų nerštaviečių upeliai dažniausiai yra šalti ir ten  nepakankamai maisto medžiagų, ir tik suirę žuvusių lašišų kūnai gali kompensuoti šį trūkumą. Gyvų žuvų puvimas irgi nėra atsitiktinis. Mat jei lašišos žūtų turėdamos sveikus audinius, tai jų kūnų irimas šaltuose nerštaviečių vandenyse užtruktų itin ilgai, kas sulėtintų naudingų medžiagų patekimą į nerštaviečių ekosistemą. Savo ruožtu geras ekosistemos balansas užtikrina sėkmingą naujai išsiritusių lašišų vystymąsi. Čia gamtos ratas užsidaro ir viskas prasideda iš pradžių.

Kaim kurių grupių lašišos po neršto neišgyvena. Taip atsitinka su Ramiojo Vandenyno lašišų grupe, kuriai priskiriamos Chinook, Coho, Chum, Sockeye ir Rausvosios.

Yra dvi pagrindinės tokios masinės minėtų žuvų žūties priežastys.
Pirmoji yra ta, jog plaukdamos neršti, lašišos nustoja maitintis ir naudoja savo kūnuose sukauptus riebalus, baltymus ir kt. gyvybiškai svarbias medžiagas. Tokiam energijos papildymui šių žuvų organizmas netgi ištirpdo žvynus. Nelikus žvynų, neršti plaukiančios lašišos nusidažo ryškiai raudona spalva, nes per ploną odą ima persimatyti vidiniai audiniai.

Antroji svarbi priežastis yra lašišų ląstelių atrofija, vos tik jos įplaukia į gėlus vandenis. Šios žuvys pradeda pūti dar būdamos gyvos. Ir kuo toliau, tuo šis irimo procesas vyksta greičiau, kol žuvis išneršusi žūva. Tokia masinė lašišų žūtis gali pasirodyti žiauri ir bereikalinga, tačiau taip toli gražu nėra. Ramiojo Vandenyno lašišų nerštaviečių upeliai dažniausiai yra šalti ir ten  nepakankamai maisto medžiagų, ir tik suirę žuvusių lašišų kūnai gali kompensuoti šį trūkumą. Gyvų žuvų puvimas irgi nėra atsitiktinis. Mat jei lašišos žūtų turėdamos sveikus audinius, tai jų kūnų irimas šaltuose nerštaviečių vandenyse užtruktų itin ilgai, kas sulėtintų naudingų medžiagų patekimą į nerštaviečių ekosistemą. Savo ruožtu geras ekosistemos balansas užtikrina sėkmingą naujai išsiritusių lašišų vystymąsi. Čia gamtos ratas užsidaro ir viskas prasideda iš pradžių.

„Aš daug laiko praleidau, studijuodamas abstrakčiuosius mokslus; jų teikiamų žinių nepakankamumas atgrasė mane nuo jų. Kai ėmiau tirti žmogų, pamačiau, jog tie abstraktieji mokslai jam nebūdingi, jog aš dar labiau nutolau nuo savo padėties, gilindamasis į juos, negu kiti, jų neišmanydami; aš pateisinau kitus, jeigu jie mažai žinojo. Bet aš maniau, jog bent jau rasiu daug žmonių, kaip aš, tiriančių žmogų, ir jog tai bus tikros ir jam būdingos žinios. Aš apsigavau ir čia. Žmonių, tiriančių žmogų, yra dar mažiau negu studijuojančių matematiką. Nemokėjimas tirti žmogų verčia tirti visa kita. Bet argi tai tos žinios, kurių žmogui būtinai reikia? Ar ne geriau net jo paties laimei viso to nežinoti?“

B. Pascal. „Mintys“.

Manau, kad labai mažai žmonių, kurie būtų nuoseklūs. Be to, manau, kad nuoseklieji neretai rizikuoja labiau nei nenuoseklieji, nes eiti nuosekliai viena kryptimi galbūt reiškia eiti netinkama kryptimi. Tačiau dabar man rūpi ne tai, kaip nuoseklumas atsiliepia individo gyvenimui, bet kaip tarpusavyje bendrauti nenuosekliems žmonėms. Aišku tik tiek, kad tai nėra lengvas dalykas: tas „nelengvumas“ yra šioks toks mano gyvenimo atradimas, kurį prisimenu bendraudama ir a priori tiek labai nebepasitikėdama tuo, ką žmogus užsispyręs teigia, žada, dėl ko „deda galvą“ arba ant ko „deda“...

Daugybė liudijimų, kurie iki šiol patvirtina mano gyvenimo atradimą, kad su žmonėmis bendrauti niekada nebus lengva. Kolekcionuoju šiuos liudijimus, kad neprarasčiau budrumo. Štai vienas iš jų: B. Pascalis bando savo slėgio teoriją pritaikyti žindančios moters krūtinei, nematydamas jokio reikalo pasidomėti moters fiziologija. Net nenujausdamas, kad piktnaudžiauja savo spekuliatyviu mąstymu. Tuo tarpu ginčydamas su jėzuitu Noeliu ar Dekartu apie skysčių savybes, jis kaip tik gina eksperimento, realaus veiksmo prioritetą prieš spekuliatyvų mąstymą. Beje, patyręs savąjį apreiškimą, B. Pascalis tapo nė kiek ne menkesnis spekuliatyvių dalykų transliuotojas nei minėtieji jo oponentai... 

O štai tas B. Pascalio išvedžiojimas apie neva vien fizikos dėsniais paremtą moters krūties funkcionavimą:

„Kai kūdikis paima į burną savo žindyvės krūties spenelį, jis čiulpia pieną, nes krūtį iš visų pusių slegia oras, išskyrus tą jos dalį, kuri yra kūdikio burnoje; štai dėl ko, vos tik kvėpavimo raumenys padaro kūdikio kūne didesnę ertmę... ir  niekas neliečia spenelio, išorės oras, turintis didesnę jėgą ir spaudžiantis krūtį, varo pieną per tą angą, kur mažesnis pasipriešinimas; tai yra toks pat neišvengiamas ir natūralus reiškinys, kaip ir pieno ištekėjimas, suspaudus krūtį rankomis“.

O juk kiekviena žindanti moteris būtų papasakojusi B. Pascaliui, kad žindant kūdikį ir net vos tik išgirdus jo verksmą krūtį ima spazmuoti, ir pienas švirkščia fontanu, nepriklausomai nuo to, ar krūtis apžiota, ar ne... Jau nebekalbant apie beveik milžinišką čiulpimo jėgą, palyginus su tuo, koks gležnas pats kūdikis... B. Pascalis ne tik nežino apie tas jėgas, bet ir nesivargina sužinoti!

Kitaip sakant, pasaulyje yra jėgų, apie kurias mes nežinome. Aplinkybių, į kurias neatsižvelgiame. Nes išgrynintus, schematizuotus santykius mums lengviau paaiškinti. B. Pascaliui nutinka kažkas panašaus, kas ir Aristoteliui, kuris menstruacijas laikė tiesiog nesubrendusia sperma: esą kraujas yra įrodymas, kad moters išskyros – ne tokios tobulos ir užbaigtos kaip vyro:DDD

Mums, deja, toks schemų taikymo įprotis neretai tiek patogus, kad ne tik veikiančią, bet tiesiog mums patiems gražią schemą mes linkę laikyti pačia tiesa.

Todėl taip dažnai renkuosi savąjį „gal“, nors jis man, tiesą sakant, labai nepatogus ir netgi menkina mano autoritetą.

Kažkada įsivaizdavau, kad man lemta išgyventi nuoseklų, vos ne chronologinį santykį su įvairiomis kultūromis - užuot išgyvenus kokį nors epochai adekvatų santykį, savęs, susieto su kokiu nors apibrėžtumu, teigimą arba tiesiog vitališkumą, energingą galvos linksėjimą dienai, kuri praeina, ir dienai, kuri ateina. Tokiu būdu tam tikrą gyvenimo laikmetį gyvenau tarytum viduramžiais, o paskui juos pakeitė kita epocha, su ja - kiti tekstai, kita refleksija. Dabar šis šiek tiek anachroniškas chronologiškumas liovėsi.  O vis dėlto imu suvokti, kad vienu metu esu pasmerkta išgyventi įvairių epochų ir kultūrų paveldą. Ir tai yra beveik kaip prakeiksmas. Nes vos pradėjus tekstą, netgi vos pradėjus tiesiog gyventi, tekstui ir gyvenimui ima kliudyti vaiduokliai iš kito laikmečio, kitos moralinės ir estetinės sistemos. Galbūt šio daugio išgyvenimas yra kažkuo velniškas, nes jis naikina gyvybingos ir vaisingos struktūros galimybę.  Tačiau, jei remsimės kita mąstymo tradicija, galėtume kalbėti apie egzistencinę kančią nebūties, visiškos tylos akivaizdoje. Specifinę aistrą.

Dabar pacituosiu B. Pascalį, pridurdama, kad jis manyje sukelia kažkodėl labiau nykią tylą nei ką nors kita:

Poezijos grožis. Jei kalbama apie poezijos grožį, reikėtų kalbėti ir apie geometrijos ar medicinos grožį. Tačiau taip nedaroma, nes gerai žinomas geometrijos tikslas – pateikti įrodymus, ir medicinos tikslas – gydyti žmones; o kas yra tas malonumas, kuris yra poezijos tikslas – nežinia. Nežinomas yra tas natūralus pavyzdys, kuriuo derėtų sekti; dėl to nežinojimo ir buvo sukurti keistų keisčiausi posakiai: „aukso amžius, mūsų laikų stebuklas, fatališkas“ ir kt.; ir tasai žargonas vadinamas poezijos grožiu. Bet jei kas pamėgins įsivaizduoti moterį, taip išsipuošusią, kaip poezijoje pompastiškais žodžiais puošiami menkaverčiai dalykai, tas išvys prieš akis dailią poniutę, apsikarsčiusią blizgučiais ir grandinėlėmis, ir nusijuoks iš tų papuošalų, nes jis geriau išmano, kas yra maloni moteris, negu kas yra maloni poezija.

Kodėl toji tyla man - nyki?

Visi kūnai, dangaus skliautas, žvaigždės, žemė ir jos karalystės neverti paties menkiausio proto, nes jis pažįsta visa tai ir pats save, o kūnai nepažįsta nieko.
    Tačiau visi kūnai drauge ir visi protai drauge, ir visa, ką jie sukūrė, yra neverti vieno gailestingumo blyksnio – tai nepalyginamai aukštesnės prigimties reiškinys.

B. Paskalis

Alejandro Jodorowsky filmas „Santa sangre“ ir Thor Vilhjalmsson romanas „Pilkųjų samanų švytėjimas“. Pirmasis – žydas, kurio gyvenimas susiję su pietumis. Antrasis – islandas, šiaurietis.  Vartojau juos abu nelyginant kokteilio principu.

Abiejų kūriniuose nemažai lavonų ir vaizduojamos ar įsivaizduojamos, menamos kančios.  Pirmojo mirtis, dažniausiai kruvina, įkomponuojama į vyksmą kartu su nepaliaujama muzika, šokiu, kruvina ir aistringa puošnaus, besimainančio paviršiaus metafora. Mirtis čia – dekoratyvus elementas, nuo kurio neatsilieka ir dekoratyvi silpnapročių su Dauno sindromu eisena, panaši į karnavalinės eisenos dalyvių grupę. Blogio ir gėrio perskyrą sunaikina estetika, karnavalas, gausa, muzika, be to, juntamas režisieriaus ironijos spjaudalėlis. Tačiau visame tame pietų šėlsme esama kažkas vaikiškai nekalto. Čia atspindimo pasaulio vaizdas galbūt prilygtų vaizdui Didelio Vaiko, smaugiančio savo rankose Gražų Paukštį, kurio konvulsijas lydėtų kokie nors joms ritmiškai adekvatūs flamenko garsai. Ir vis dėlto manau, kad pietų infantilumo ir a/imoralumo kokteilis turi sąsajų su įvairių religijų mistikais. Nepaisant to, kad mano santykis su „Santa sangre“, kaip ir kai kuriais Greenawayaus filmais, man reiškia verksmą – nebūtinai atvirą, tačiau šiek tiek panašų į lėtinį vidinį kraujavimą, kuris jau niekada nebeleis man pasijusti visiškai gyvybinga ir laiminga. Turbūt konkrečiam žmogui, jo ribotai struktūrai nėra lengva išgyventi neaprėpiamą vienį. Galbūt  jo struktūra sukurta kokiam nors struktūruotam pranešimui ar apibrėžtai cirkuliacijai, nepaisant ilgesio, kuris vis dar primena struktūros kilmę, jos šaltinį ir tai, kame pranešama bei cirkuliuojama – Vienį, kurį savo poetiniu refrenu eilėraštyje „Cino“ labai taikliai išsakė  Ezra Poundas: 

I have sung women in three cities.
But it is all one.
I will sing of the sun.
. . . eh? . . . they mostly had grey eyes,
But it is all one, I will sing of the sun.

Prarastojo rojaus išgyvenimas?

Pagrindinis herojus islando Thoro Vilhjalmssono romane „Pilkųjų samanų švytėjimas“ – teisėjas ir poetas viename asmenyje – regis, sukurtas irgi iš to paties molio. Jis sapnuoja meilužio nužudytą nėščią moterį, kurią sapnas verčia estetine būtybe, ir ji tampa specialiu pranešimu apie tai, kad blogis ir gėris, o taip pat nusikaltimas ir grožis, nėra atskirti. Sapnas provokuoja mistinį nusikaltimo virsmą tuo, kas jau nebėra blogis ir tam tikrame minties, egzistencijos lygmenyje galbūt niekada nebuvo blogis. Panašiai vaizduojami ir kraujomaišiška brolio ir sesers meilė, kuriai tenka paaukti dvi gyvybes – nužudomas  ar žūva meilės vaisius, kūdikis, o po to nusinuodija ir jo motina. Pagrindinis herojus, kuris yra teisėjas ir poetas, čia įkūnija teismo ir išteisinimo bei išganymo vienį, kuris nuo „Santa sangre“ galbūt skiriasi tik savo šiaurietišku lėtumu ir tuo, kad pirmasis suvienijimas vyksta saulėje ar nakties karštyje, cirke, karnavale, o antrasis – prieblandoje, virš vandens tamsos pakibusiame rūke, žvarbiame ore, kaime ir atšiauraus kraštovaizdžio fone bei juos atspindinčio šiauriečio sąmonėje.

Vis dar (amžinai?) yra žmonių, kurie, žiūrėdami į aplink savo centrą besisukančią sferą, pasigenda stuburo ar ašies. Lygiai taip pat yra žmonių, kurie stuburą kaltina tuo, kad jis ne sfera... Tačiau, manau,  reikėtų galvoti ne apie perskyras, o apie įvairovę ir vienį. Taip ir pradėjau, galvodama apie Paskalio ir Borgeso sferas...


Chorchė Luisas BORCHESAS (Jorge Luis BORGES)


Akimirkos

Jei galėčiau gyventi aš iš naujo,
Kitam gyvenime daugiau klaidų daryčiau,
Atrodyti vien geras nesistengčiau,
Laikyčiausi laisviau.

Kur kas kvailesnis būčiau nei buvau,
Į daugelį dalykų tikrai nežvelgčiau taip rimtai,
Nesivaikyčiau taip švaros.
Daugiau rizikuočiau, keliaučiau toliau,
Saulėlydžių daugiau stebėčiau.

Kopčiau į kalnus aukštesnius ir plaukčiau per upes,
Keliaučiau ten, kur dar nesu nė karto buvęs,
Daugiau aš valgyčiau ledų, mažiau – pupelių.
Blaiviau žiūrėčiau į gyvenimą ir nesigraužčiau dėl niekų.


Teisuoliai

Žmogus, kuris prižiūri sodą, kaip norėjo to Volteras.
Žmogus dėkingas, kad šioj žemėj skamba muzika.
Žmogus, kuriam smagu tyrinėt žodžius.
Du tarnautojai kavinėje pietuos tyliai žaidžiantys šachmatais.
Puodžius, apmąstantis formą ir spalvą.
Spaustuvės darbininkas, surinkęs šias eiles, kurios jam nelabai patinka.
Vyras ir moteris, skaitantys paskutines giesmės eilutes.
Tas, kuris glosto miegantį gyvūną.
Tas, kuris pateisina ar bando pateisinti jam padarytą blogį.
Tas, kuris dėkingas, kad žemėje gyveno Stivensonas.
Tas, kuris sutinka, jog kitas būtų teisus.
Tie žmonės, nors jie ir nepažįsta vienas kito, gelbsti šį pasaulį.

Iš ispanų kalbos vertė Bronius Dovydaitis

Vis dar (amžinai?) yra žmonių, kurie, žiūrėdami į zaplink savo centrą besisukančią sferą, pasigenda stuburo ar ašies. Lygiai taip pat yra žmonių, kurie stuburą kaltina tuo, kad jis ne sfera... Tačiau, manau,  reikėtų galvoti ne apie perskyras, o apie įvairovę ir vienį. taip ir pradėjau, galvodama apie Paskalio ir Borgeso sferas...


Chorchė Luisas BORCHESAS (Jorge Luis BORGES)


Akimirkos

Jei galėčiau gyventi aš iš naujo,
Kitam gyvenime daugiau klaidų daryčiau,
Atrodyti vien geras nesistengčiau,
Laikyčiausi laisviau.

Kur kas kvailesnis būčiau nei buvau,
Į daugelį dalykų tikrai nežvelgčiau taip rimtai,
Nesivaikyčiau taip švaros.
Daugiau rizikuočiau, keliaučiau toliau,
Saulėlydžių daugiau stebėčiau.

Kopčiau į kalnus aukštesnius ir plaukčiau per upes,
Keliaučiau ten, kur dar nesu nė karto buvęs,
Daugiau aš valgyčiau ledų, mažiau – pupelių.
Blaiviau žiūrėčiau į gyvenimą ir nesigraužčiau dėl niekų.


Teisuoliai

Žmogus, kuris prižiūri sodą, kaip norėjo to Volteras.
Žmogus dėkingas, kad šioj žemėj skamba muzika.
Žmogus, kuriam smagu tyrinėt žodžius.
Du tarnautojai kavinėje pietuos tyliai žaidžiantys šachmatais.
Puodžius, apmąstantis formą ir spalvą.
Spaustuvės darbininkas, surinkęs šias eiles, kurios jam nelabai patinka.
Vyras ir moteris, skaitantys paskutines giesmės eilutes.
Tas, kuris glosto miegantį gyvūną.
Tas, kuris pateisina ar bando pateisinti jam padarytą blogį.
Tas, kuris dėkingas, kad žemėje gyveno Stivensonas.
Tas, kuris sutinka, jog kitas būtų teisus.
Tie žmonės, nors jie ir nepažįsta vienas kito, gelbsti šį pasaulį.

Iš ispanų kalbos vertė Bronius Dovydaitis

Vaikystėje mes rinkdavome makulatūrą, nešdavome ją į mokyklą, o vėliau, jau visu būriu – į antrinių žaliavų punktą. Jis buvo visai šalia mokyklos.  Tame antrinių žaliavų punkte mes kartais rasdavome ką nors įdomaus. Tai buvo „geležėlių laikas“: parduotuvės mums toli gražu nesiūlydavo tokios shopingo įvairovės, ir neretai žaislu mums tapdavo tai, kas kitiems jau buvo virtęs šiukšle, sėkmingesniu atveju – antrine žaliava. Kartais parsinešdavome knygų. Sykį iš antrinių žaliavų punkto parsinešėme perforuotų telegrafo juostelių ritinėlių. Juostelės mums atrodė mums labai gražios ir paslaptingos, bet jos turėjo vieną trūkumą – mes, dešimtmetės, nežinojome, ką su jomis daryti. Juostelės buvo tapę nereikalingais daiktais. Nustojusios funkcionuoti pagal paskirtį, jos ėmė atstovauti grynąjį grožį. Ir vis dėlto nenorėjom su tuo susitaikyti. Aš ir mano bendraklasė instinktyviai troškome, kad juostelės mums kaip nors dar pasitarnautų. Galų gale – norėjome jomis bent jau pasipuikuoti. Stovėjome trečiojo aukšto balkone, ir vėjas plazdeno skylėtas juosteles kaip vestuvines girliandas. Tačiau mums nepakako ir šito. Mes sumezgėme kilputes juostelių  galuose, ir šiomis kilpelėmis ėmėme žvejoti tai, ką galėjome pasiekti antrojo aukšto balkone.

Antrajame aukšte gyveno senyva pora, kurią už akių pravardžiuodavome Krokodilu ir Krokodiliene. Jiedu buvo bevaikiai. Nesitikėdavome iš jų nieko gero, vien tik barimų. Galbūt bardami mus jie įsivaizdavo, jog prisideda prie mūsų auklėjimo, pavaduoja mūsų per menkai atsakingus tėvus, ir tokiu būdu, net būdami bevaikiai, mano kaimynai išsaugo būtiną ir vaisingą dviejų generacijų ryšį.

Krokodilo ir Krokodilienės balkono klomboje augo rudens darganų išvargintos gėlės. Telegrafo juostelės kilpele mes pagaudavome augalą už apšiurusio žiedo, lengvai išraudavome, ir paguldydavome jį klomboje. Ką mes galvojome apie tai, jog galime būti nubaustos? Pamenu tik, kad jautėme džiaugsmingą pavojaus jaudulį. Bendrą baimės ir džiaugsmo išgyvenimą. Pasiautėję ir išravėję dalį klombos, palikome kabančias kilpeles virš Krokodilų balkono. Ar mus kažkas išgąsdino? Nebepamenu. Pamenu tik, kai grįžome prie savo neįprastų žaislų, už juostelių radome pririštas kriaušes, kurias užsitraukėme į trečią aukštą gerokai sutrikusios. Mums atrodė, kad kas nors iš Krokodilų, galbūt Krokodilienė, staiga nutarė užmegzti su mumis meilės santykį, o galbūt ryžosi parodyti mums savo meilę, kurios nedrįso ar nemokėjo parodyti iki šiol. Aptarinėjome tariamus Krokodilienės veiksmų motyvus egzaltuotai, ėmėme atgailauti už tai, kad išrovėme gėles (berods tai buvo serenčiai), kurios galbūt vis dar tebedžiugino antrojo aukšto gyventojus. Mes pririšome prie juostelių savo dovanas – berods tai buvo apskriti vaflių lakštai ir dar kažkas - ir nuleidome ant Krokodolų balkone pastatytos spintelės. Geidėme, kad ši keista meilė – mūsų ir storos, senos, vyrišku balsu kalbančios  Krokodilienės – nesiliautų. Jautėmės įpareigotos atsakyti į jos meilę. Jautėme, kad mūsų širdys buvo kažko pilnos. 

Kitą dieną, grįždama iš mokyklos, sutikau Krokodilienę laiptinėje. Regis, jinai manęs jau laukė. Ji nebuvo labai meili, greičiau ironiška, paskubom lipančią į trečią aukštą mane pasivijo jos kvietimas atsiimti mūsų jai iš viršaus nuleistas dovanas. Ar jai atsakiau ką nors? Teprisimenu, kad dovanų neatsiėmiau. Tačiau grįžusi namo kažkodėl ėmiau abejoti, kad kriaušes mums padovanojo Krokodilienė. Labai rimtai ėmiau svarstyti, kad galbūt jas mums atsiuntė visai ne kaimynė, o galbūt Dievas. Ir todėl Krokodilienė nesuprato mūsų atsako.

Dar ir dabar man būtų sunku paaiškinti, kas tada mums nutiko. Dievo, stebuklo galimybė man vis dar tebėra vienas iš ano seno įvykio aiškinimų. Ir taip pat aš mąstau apie meilę be atsako. Mes pamilstame idealizuotą žmogų, jam priskiriame meilę, kuri visiškai nėra jo, o tik srūva iš Meilės šaltinio. Ir kai pabandome atsakyti į šią meilę, šis atsakas pamiltajam pasirodo visiškai nesuprantamas. Ir galbūt Dievas jam kriaušių davė kitoje vietoje, ir ta vieta su tais, kurie įsivaizdavo atsaką į meilę, neturi nieko bendro.

Dieną, kai mano meilės atsakas nebuvo priimtas, netrukus išmečiau į šiukšlių dėžę visas likusias telegrafo juosteles, nes dabar man jos jau reiškė vien nesusikalbėjimą, netvarką, nesmagų pokštą, mano liūdną klaidą, harmonijos pertrūkį.

Ką apie tai mano Dievas?