Tikslingas gyvųjų puvimas

Kaim kurių grupių lašišos po neršto neišgyvena. Taip atsitinka su Ramiojo Vandenyno lašišų grupe, kuriai priskiriamos Chinook, Coho, Chum, Sockeye ir Rausvosios.

Yra dvi pagrindinės tokios masinės minėtų žuvų žūties priežastys.
Pirmoji yra ta, jog plaukdamos neršti, lašišos nustoja maitintis ir naudoja savo kūnuose sukauptus riebalus, baltymus ir kt. gyvybiškai svarbias medžiagas. Tokiam energijos papildymui šių žuvų organizmas netgi ištirpdo žvynus. Nelikus žvynų, neršti plaukiančios lašišos nusidažo ryškiai raudona spalva, nes per ploną odą ima persimatyti vidiniai audiniai.

Antroji svarbi priežastis yra lašišų ląstelių atrofija, vos tik jos įplaukia į gėlus vandenis. Šios žuvys pradeda pūti dar būdamos gyvos. Ir kuo toliau, tuo šis irimo procesas vyksta greičiau, kol žuvis išneršusi žūva. Tokia masinė lašišų žūtis gali pasirodyti žiauri ir bereikalinga, tačiau taip toli gražu nėra. Ramiojo Vandenyno lašišų nerštaviečių upeliai dažniausiai yra šalti ir ten  nepakankamai maisto medžiagų, ir tik suirę žuvusių lašišų kūnai gali kompensuoti šį trūkumą. Gyvų žuvų puvimas irgi nėra atsitiktinis. Mat jei lašišos žūtų turėdamos sveikus audinius, tai jų kūnų irimas šaltuose nerštaviečių vandenyse užtruktų itin ilgai, kas sulėtintų naudingų medžiagų patekimą į nerštaviečių ekosistemą. Savo ruožtu geras ekosistemos balansas užtikrina sėkmingą naujai išsiritusių lašišų vystymąsi. Čia gamtos ratas užsidaro ir viskas prasideda iš pradžių.