Julia Kristeva. Maišto prasmė ir beprasmybė. Charibdė, 2003.

p. 12. (...) laimė pasiekiama tik maištaujant. Nė vienas iš mūsų nepatiria malonumo nesusidūręs su kliūtimi, draudimu, valdžia, įstatymu, kurie leidžia mums save įvertinti, pasijusti autonomiškais ir laisvais. Maištas, kurį lydi vidinė maišto patirtis, yra sudėtinė malonumo principo dalis.

p. 22. Literatūros maištas nėra nei teisingas, nei klaidingas, o tikroviškas, teigiama jau Aristotelio Poetikoje.

p. 31. Viena priežastis, kad esame nepajėgūs simboliškai maištauti galbūt yra ta, kad valdžia, vertybė ir įstatymas tapo tušti, nepastovūs.

p. 32. Todėl mažiausiai dėl dviejų priežasčių tokiomis aplinkybėmis maištas tampa problemiškas. Viena siejasi su draudimo netvarumu; kita – su tuo, kad maišto galimybė apima mūsų nejuntamą pasitenkinimą, nes asmuo, kuris jį patiria, išskaidomas į organus ir vaizdinius. Šios naujos sielą smukdančios ir pamatus griaunančios negalios verčia užsisklęsti už pasyvumo ir dejonės.

p. 34. O jei draudimui galas, jei vertybės prarado prasmę, jei galia nebeapčiuopiama, jei nevaržomai rodomas palaidumas, visur skleidžiama bei mielai priimama pornografija, tuomet kas gali maištauti? Ir prieš ką? Kitaip tariant, šiuo atveju būtent įstatymo/pažeidimo dialektika pakliūva į keblią padėtį, jai gresia pavojus kauptis tam tikrose represyviose erdvėse, kaip antai islamo pasaulyje ir jo fatvose.

p. 64. Naujo objekto, kuris nėra nei mama, nei tėtis, nei įsčios, nei jo paties kūnas, o dirbtinis, vidinis objektas , kurį Narcizas geba sukurti: jo paties reprezentavimai, kalba, garsai, spalvos ir t. t.

p. 88. (...) rašymo patirtis ne tik perkelia ar perrašo meilės vyksmą kalba, bet gana dažnai jį pakeičia, jei nepranoksta. Rašymas kaip edipiškos organizacijos įgyvendinimas yra maišto pralaimėjimo ir jo atnaujinimo pripažinimas: galbūt tai ir yra vadinamos „sublimacijos“ paslaptis.

p. 93. Kalbos atradimas susijęs su poreikiu tam tikra prasme atsitraukti nuo libido objekto atžvilgiu: „aš“ neįsivaizduoju įsčių, mamos, „aš“ randu savo gebėjimą kurti ženklus. Šiuo atveju susiduriame su gimstančio intelektualiu pasitenkinimu, itin svarbiu momentu, kurį pratęsia sublimacija, bet kokios kūrybinės veiklos, pavyzdžiui, meninės, pagrindas.

„Jei nenusisekė mintis, nenusisekė niekas. Negelbės nei aliteracija, nei retas skambus rimas, nei, atrodytų, sėkmingai ir aiškiai perteikta miglota nuotaika, ką kartais įstengia poezijos magija ir ką galima suvaidinti nenuėjus viso kelio iki minties“.

„Vadinasi, minties srityje galima patirti ne tik džiaugsmą, bet ir tragišką nebuvimo skausmą, pakliūti į aplinkybes, kai konkretus, suderintas pasaulio mechanizmas tiesiog išstumia, tarsi luitas užgriūva mano neabejotiną gyvą būseną. Atrodytų, man visiškai akivaizdus maniškis Aš, tačiau jam vietos tikrovėje nėra. Dažniausiai tai ir vadinama saviraiškos problema, kai žmogus kalba apie kažin ką neišreiškiamą ir kenčia, kad kiti jo nesupranta, kad kaip tik šiam gyvam išgyvenimui neatsiranda vietos veiksmų ir ištarų (kurios irgi yra veiksmai) pasaulyje, kad ši vieta jau užimta“.

„Gėris savaime“ potencialiai atsiranda tada, kai pradedame nepasitikėti pačiu gėrio išgyvenimo faktu. Kitaip tariant, pradedame suprasti, kad žmogus – būtybė, kuriai neegzistuoja kartą ir visiems laikams duotas natūralus gėris, natūralus teisingumas, natūralus sąžiningumas. (...) Iš tikrųjų religijos kalbos ir prireikė tam, kad galima būtų skirti gėrio siekiantį žmogų nuo išties gero žmogaus,. T. Y. skirti gėrį kaip psichologinę kokybę (prancūzai tokiu atveju sako velleite  – pastanga, gėrio užmačia), nuo gėrio savaime“.

„(...) Mintis gali būti papuošalas, jei žmogus naudojasi mintimi liaupsindamas save, taigi nemąsto. Ir štai Platonas šifruoja, ką reiškia nemąstyti“. Nemąstyti reiškia neprisiminti, ir reikia mąstyti, kad prisimintum, t.y. atlikti kažkokį aktą, kad prisimintum“.

„(...) Filosofas arba mąstytojas yra būtybė, atstovauja tam, ko negalima išreikšti.
Tačiau grįžkime prie Platono, kuris toliau įdomiai kalbėjo, kad kažką šmėstelėjusį akimirksniu, galima išreikšti tik laisvo pokalbio atmosferoje. Kai šis kažkas gali trumpam plykstelėti ore tarsi kibirkštis tarp kalbančių žmonių, be išankstinio kalbančiojo ketinimo. Juk paprastai kalbą laikome tam tikru išankstiniu dariniu jau gatavai egzistuojančiai minčiai. Tarsi apvelkam drabužiais egzistuojantį kūną. Tačiau vykstant pokalbiui kažkokia vidinė indukcija staiga pagimdo tokią būtiną ir, atrodytų, neįmanomą išraišką. Platonas manė, kad tam padėti gali tikrai pokalbis. Ir galbūt kaip tik tai paaiškina istorinį kazusą, ištikusį jo palikimą. Žinote, kad Platonas – nuostabios meninės formos dialogų autorius, o Aristotelis – sausų mokslinių kūrinių autorius. Platonas labiau vertino pokalbį, ne itin mėgo rašyti, o Aristotelis rašyti mėgo. Galiausiai neliko jokių Platono pokalbių užrašų, liko parašyti jo kūriniai, kurių jis pats veikiausiai nemėgo“.

„Aš irgi galiu patvirtinti: filosofija arba mintis iš tiesų primena pragarą. (...) Mintis prieinama žmogui iki kraštutinumo įtempus visas jėgas“.

„Nesuprantama ir keista! Paaiškėja, kad neužtenka empirinės nuostabių jausmų sudėties, nuostabios sielos, nepakanka net visus nuostabiasielius surinkti draugėn. Mat surinkus juos draugėn, susidarys tokia skorpionų gauja, Dieve sergėk. Patirtis ir faktai tai liudija. Paaiškėja, kad atsirastų gėris, reikia triūso“.

„Norėti gyventi – tai norėti užimti dar erdvės ir laiko taškų, t. y. atkurti ir papildyti save tuo, ko patys neturime“.

„To „kito“ irgi niekada nebuvo, tačiau tu jo ieškai. Kaip tik tai – reali prisiminimo jėga ir realus objektas. Prisiminimas būtinas, nes, be viso kito, jame glūdi tikrovės ir vaizdinio skyrimas, kitaip mums neprieinamas. Pats skyrimas negali mūsų pasiekti jokiu kitu keliu.

Jokia patirties aibė nepadės išvesti skirtumo tarp tikrovės ir jos vaizdinio. Kiekviena tikrovė mums duota vaizdiniais apie ją. Tačiau jis (šis skyrimas) iš kažkur mus pasiekia, ir platoniškasis „prisiminti“ – vienas iš kelių, kuriais tai įvyksta“. 

Merab Mamardašvili. Mąstymo estetika. („Metai“, 2008 kovas 3)

p. 358. Esama intymaus ryšio tarp realybės virtualizavimo ir nesibaigiančio, begalinio kūniško skausmo, daug stipresnio nei įprastinis: ar biogenetikos ir Virtualios Realybės derinimas neatveria naujų „užkerėtų“ kankinimo galimybių, naujų ir negirdėtų horizontų, galinčių praplėsti mūsų gebėjimą kęsti skausmą (praplečiant sensorines galimybes iškęsti skausmą, išrandant naujas jo sukėlimo formas)?

Slavoj Žižek. Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet neišdrįsote paklausti Lacano. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

p. 207. Tarp dviejų sąvokų negali būti išvesta jokia ašis be trečiosios.


Slavoj Žižek. Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet neišdrįsote paklausti Lacano. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

p. 179.  Kantas teigia, jog pats Dievas išmintingai apribojo mūsų kognityvinius gebėjimus (pavyzdžiui, padarė noumenų sritį mums neprieinamą), kad įgalintų mus elgtis moraliai – ne tik Kantas, bet ir Pats Dievas buvo priverstas “apriboti mūsų žinojimo horizontą, kad paliktų vietos moralei”.

p. 182. Nors Kanto radikali besąlygiško įsakymo etika paprasgtai yra ;priešpriešinama Aristotelio nuosaikaus mato etikai, vengiančiai kraštutinumų, čia, šioje tinkamos etinės nuostatos sampratoje (kuri ragina vengti kraštutinumų, kai tiesiogiai pasineriama į patologinį empirinių objektų universumą, lygiai taip pat vengti tiesioginio mirtino panirimo į neįmanomą noumeninį Daiktą), aptinkame netikėtą aristotelišką Kanto filosofijos aspektą. Daug gilesniu lygmeniu nei jo liūdnai pagarsėjęs moralinis rigorizmas Kantas iš naujo teigia tinkamo atstumo etiką, svarstymų ir savęs apribojimo etiką, vengiančią gundymų „eiti iki pabaigos“. Tiriamas šiuo kantiškuoju aspektu Lacano teiginys ne pas ceder sur so desir (etinis paliepimas neatsisakyti savojo geismo) jokiu būdu netoleruoja savižudiško, atkaklaus prisirišimo prie Daikto; priešingai, jis reikalauja išsaugoti ištikimybę geismui, patvirtintą Įstatymo, ir išlaikyti minimalų atstumą Daikto atžvilgiu – ištikimi geismui esame tuomet, kai išsaugome plyšį, palaikantį geismą, plyšį, kurio dėka incestinis Daiktas visiems laikams išvengia subjekto gniaužtų.

p. 183. Panašiai kaip nelaimingas pasakotojas iš Poe teksto „Nusileidimas į verpetą“, kuris, išlikęs po laivo katastrofos, laikydamasis nuolaužos ir mikliai ja laviruodamas, sukasi verpete ir stebuklingai išvengia praryjamas gigantiškos jo akies, postmodernistinis subjektas turi išmokti gudtybės išgyventi radikalios Ribos patirtį, suktis aplink mirtiną bedugnę ir likti jos neprarytas...


Slavoj Žižek. Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet neišdrįsote paklausti Lacano. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

mylėjau, vadinas, nemylėjau

myliu, vadinasi, mylėjau ir mylėsiu

Rolandas:
Kaip mažas, Kaip mažas
Paukščiukas Vaikštai po
širdį - Atrodo: tuojau jį
sustos... Kaip medis
laimingas Klausosi apmiręs
Tavo giesmės - Stiprus ir
galingas - Nes vaikšto po
širdį, Mano mažas
paukščiukas...

Monika:
Aš sapnavau Rolandą, Bet jo
paties aš nemačiau... Jis buvo
upė, Kuria plaukiau, Jis buvo
debesys Ir šiltas vėjas, Ir
senas miesto grindinys...
Man baisiai buvo gera -
Todėl gal ir verkiau? Kada
tave matau, Man daros
neramu, Kad jau stipriau
mylėti neįstengčiau, Kad
man pritruks jėgų, Mylėt
labiau, Nei vakar arba
šiandien. Bet ar yra tokia
riba. Kurią pasiekę Mes
kristumėm žemyn Lyg du
nuilsę paukščiai?

Julius:
Kažin kada vaikų namuos
Sirgau skarlatina, o gal tymais
Gulėjau izoliatoriuj prie lango, O
baltos sienos ir dangus -
Pastilėm metinėm kvepėjo,..
Kodėl manęs nepalikai, Kada
mane apkūlė, Ir į vaikystės šalį
grąžinai? Buvau pašėlusiai
laimingas, Kai vadinai mane vardu
Ir klausdavai, Ar man
neskauda?

p. 16. „Iš tiesų nei sakinio sandara nėra daikto sandaros apmato etalonas, nei sakinio sandara nėra vien daikto sandaros atspindys. Abi, sakinio ir daikto, sandaros drauge su savo ypatybėmis ir savo galimu tarpusavio santykiu kyla iš vieno primapradžio šaltinio. Bet kuriuo atveju, anksčiau pateiktas daikto daiktiškumo aiškinimas – esą daiktas yra požymių turėtojas – nors yra gerai žinomas, vis dėlto nėra toks natūralus, kaip save pateikia. Tai, kas mums pasirodo natūralu, veikiausiai tėra įprastumas ilgainiui susiformavusio įpročio, kuris tiesiog pamiršo tą neįprastumą, iš kurio jis kilo“.

p. 49. „Mes pernelyg lengvai iškreipiame ginčo esmę, nes jį sutapatiname su vaidu ar kivirču, todėl jį pažįstame tik kaip ardymą ir griovimą. Bet esmiško ginčo metu besiginčijančios pusės viena kitą pakylėja savo esmės įtvirtinimo link. (...) Ginče viena pusė iškelia kitą virš savęs pačios. Taip ginčas tampa vis aršesnis ir vis tikresnis, t.y. tampa tuo, kas jis ir yra. Juo labiau ginčas savo paties jėgomis pranoksta save patį, juo atkakliau kiekvienas besiginčijančių leidžiasi į vientiso priklausymo sau pačiam gelmę. (...) Kūrinio kūriniškas buvimas yra ginčo tarp pasaulio ir žemės vyksmas“.

p. 56 „Tiesos esmė savyje pačioje yra pirmapradis ginčas, kuriame ginčijamasi dėl ano atviro vidurio, kuriame buvinys įžengęs stovi ir iš kurio jis pasitraukia atgal į save patį“.

p. 57. „Laikyti pirmapradiškai reiškia: globoti“.

p. 66. „Ginčas nėra įtrūkis, toks kaip paprasčiausias plyšys uoloje; ginčas yra kiekvieno besiginčijančių priklausomybės sau-pačiam gelmė“.

M. Heidegger. Meno kūrinio ištaka: Heidegger/Gadamer. Meno kūrinio ištaka. Aidai, 2003.

Pasak J. Derrida, akys ir rankos yra tai, per ką mes atpažįstame Kitą.