p. 177. „Jurodivystė – tai impulsyvus, nesantūrus šventumas, kuris prievarta, bet kartu ir nesuskaičiuojamomis gudrybėmis iššventina mus iš jaukaus „normalumo“, saugaus „čionykštiškumo“. Ji siekia tapti griausminga ramybės drumstėja ir provokuojančia paslaptimi (...)
  Jurodivo buvimas – atvykimas, apsilankymas – yra ne kada nors pasirodysiančio svetimumo pranašystė. Tai yra jo epifanija ir ženklas, kad joks apsisaugojimas nuo įsiveržėlio nesuteiks jokių saugumo garantijų. Jurodivas atvyksta iš mažiausiai tikėtinos pusės, tarsi „iš vidaus“, nors atrodo visiškai „išoriškas“. Jis yra mums patiems nematomos, kiekvieną dieną ir kiekvieną naktį po pat mūsų oda slypinčios jurodivystės matoma raiška. Stebėdamiesi jurodivu, stebimės patys savimi, stebimės savuoju prisirišimu prie savo miestų ir savo laikų, savo tuščia pretenzija būtim kitaip, negu buvojome.
  Jurodivo atvykimas mums pirmiausia sukelia nuostabą, siaubą, „šoką po avarijos“ primenančią būseną, bet netrukus jis jau įtraukia mus į žaidimą, kur tyrumas žaidžia su suterštumu, angeliškumas – su velniškumu, metafizika – su fiziologija, dorybė – su nuodėme, rimtumas – su komizmu, ir viskas sukasi nepaliaujamu sūkuriu, ir nesimato, kur jo „viršus“, o kur „apačia“; visa tai – maskaradas, kur susilieja veidų kontūrai, kur ryškus, spalvingas, gilus, perspektyviškas „žmogaus paveikslas“ praranda formą, deformuojasi ir nusitrina, o „mes“ įtraukiami į sūkurį ir uždaromi į kabutes“.

  Cezary Wodzinski. Šv. Idiotas.  Apotafinės antropologijos projektas. Aidai, 2007.

Dešimtys hipotezių ir visuotinio bado grėsmė

Kur dingsta bitės — paskutiniu metu tokį klausimą jau ne retoriškai užduoda ne tik 24 JAV valstijų bitininkai, didieji šalies laikraščiai, tokie kaip "The New York Times" ar "The Christian Science Monitor", bet ir mokslininkai. Susirūpinimą kelia ne vienos, dešimties ar net šimtų bičių nesugrįžimas į avilius, bet ištisų jų kolonijų išnykimas. Apie tau jau ne kartą rašė ir Lietuvoje, tik vis iš skirtingų šaltinių ir su skirtingais gandais. Bandykime viską apjungti ir apibendrinti, kas gi čia vyksta?
Bitė Bitė

Pasak amerikiečių bitininkų, bitės iš jų avilių ėmė masiškai dingti praėjusių metų rudenį. Žurnalistų kalbinami bičių augintojai neslepia susijaudinimo ir nerimo, jų teigimu, įspūdis toks, jog, atrodo, ištisos bičių kolonijos ėmė pradingti — vieną dieną nei iš šio, nei iš to paliko avilius ir niekada į juos nesugrįžo.

Tokį keistą bičių išnykimo reiškinį mokslininkai pavadino ,,kolonijų suirimo sutrikimu” (,,colony collapse disorder” arba CCD). Kolonijų Nykimo Sutrikimas (CCD) pasireiškia tuo, jog staiga avilio gyventojai apleidžia savo būstą, o lieka tik kiaušinėliai ir keletas nesubrendusių darbininkių. Dingusių bičių niekas neranda, bet manoma, jog šios žūsta kažkur toli nuklydusios nuo avilių. Įdomu ir tai, kad įvairūs laukinio pasaulio kenkėjai ir bitės plėšrūnės, kurios anksčiau aršiai kuopdavo be sargybos paliktus avilius, prie šios nelaimės ištiktų bičių turto nesiartina.

Pirmoji valstija JAV, kurioje buvo pastebėtas staigus bičių kolonijų iširimas, buvo Florida. Šis reiškinys pastebėtas buvo jau praeitą rudenį, o dabar Amerikos bitininkai pranešė, jog jų bičių aviliai ištuštėjo nuo 50 iki 90 procentų. Manoma, kad Vakarų Pakrantės bičių augintojai neteko 60% visos bičių populiacijos, o Rytų Pakrantėje bitynai ištuštėjo maždaug 70%. Bičių kolonijos taip pat nyksta Vokietijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje ir Graikijoje. Praeitą savaitę John Chapple, vienas didžiausių Londono bitininkų, pranešė, jog 23 iš jo 40 avilių staiga ištuštėjo.

Situacija blogėja ir Škotijos bitynuose, Velse ir šiaurės-vakarų Anglijoje, tačiau „Gamtos, Maisto ir Kaimo Reikalų Departamentas“ atsisakė pripažinti CCD realumą Jungtinėje Karalystėje.

Iš pradžių manyta, jog tai yra susiję su oru, netikėtu atšalimu ar kelias dienas nesiliovusiu lietumi, apskritai pasikeitusiomis gamtos sąlygomis, tačiau, net ir orams pagerėjus, bičių aviliuose nepadaugėjo, o atvirkščiai — jos ir toliau nyko milžiniškais skaičiais.
Kodėl tai vyksta?

Kol mokslininkai tik pradeda rimčiau ir sutelkčiau domėtis bičių pradingimo fenomenu Amerikoje, patys bitininkai linkę vardinti ne vieną tokio bičių elgesio priežastį — nuo naujo, moksliškai dar neatpažinto viruso ar parazito iki genetiškai modifikuotų pasėlių. Dar kiti spėlioja apie bitėse pasikeitusią imuninę sistemą.

Niekas nežino, kodėl tai vyksta. Sukurtos įvairios teorijos, kurios bičių nykimą sieja su erkių, pesticidų, globalinio atšilimo ar genetiškai modifikuotų augalų daroma žala. Tačiau visos jos turi trūkumų.

Vokiečių atlikti tyrimai įrodė, jog bičių elgesys keičiasi joms esant arti elektros linijų.

Bitės

Keletas mokslininkų iškėlė hipotezę, jog mūsų meilė mobiliesiems telefonams gali būti pagrindinė globalinio bado, kuris gali ištikti žmoniją, priežastis. Mobilieji telefonai gali neigiamai veikti pagrindines planetos pasėlių apdulkintojas – bites.

Iškelta teorija teigia, jog mobilių telefonų ir kitų įrenginių skleidžiama radiacija galėtų būti viena iš priežasčių, kodėl nyksta šie vabzdžiai. Praėjusios savaitės pabaigoje keletas bitynų savininkų pranešė, jog šis fenomenas, prasidėjęs JAV ir paplitęs į žemyninę Europos dalį, pradėjo reikštis ir Britanijoje.

Manoma, jog iš mobiliųjų telefonų sklindanti radiacija sutrikdo bičių gebėjimą orientuotis ir šios nebegali rasti kelio atgal į avilius. Kad ir kaip neįtikėtinai skambėtų ši teorija, yra keletas ją patvirtinančių faktų.

Neseniai atlikti moksliniai eksperimentai Landau universitete atskleidė, jog bitės atsisako grįžti į avilius, kai šalia jų padedami mobilieji telefonai. Eksperimento autorius, Jochen Kuhn, sakė, jog tai labai stiprus argumentas paremti teorijai apie mobiliųjų telefonų skleidžiamos radiacijos daromą žalą.

George Carlo, vadovavęs pastarąjį dešimtmetį atliekamam JAV vyriausybės ir mobiliųjų telefonų gamintojų užsakytam tyrimui, įsitikinęs, jog įrodymai kalba patys už save. Tačiau tai tik pirminiai tyrimų rezultatai, kol kas neleidžiantys kategoriškai sakyti „UŽ“ arba „PRIEŠ“.

Kita galima priežastis – tam tikra pesticidų rūšis (kuri, aišku, dar nenustatyta) arba netgi įvairių skirtingų pesticidų suminis efektas. Nors faktų apie tai dar nėra, tačiau gandų netrūksta. Pasirodo, jog su panašia problema 1990 metais buvo susidūrę ir Prancūzijos bitininkai. Tuomet bičių nykimas buvo pavadintas ,,pasiutusių bičių liga”. Buvo įtariama, jog dėl į avilius kelio nerandančių ištisų bičių spiečių yra kalta nauja pesticidų rūšis. Ir nors įrodymų, jog toji konkreti pesticidų rūšis buvo tiesiogiai kalta dėl nykstančių bičių, nebuvo bitininkams sukilus, Prancūzijos valdžia 1999 m. uždraudė minėtą pesticidą.

Pensilvanijos valstybiniame universitete CCD fenomenui tirti įkurtai laboratorijai vadovaujantis Dennisas van Engelsdorpas sako, kad tradiciniai įtariamieji, tokie kaip parazitinės erkutės, šiuo atveju visiškai atmestini. Kalifornijos universiteto San Franciske mokslininkai mano, kad dėl visko kaltas vienaląstis parazitas Nosema ceranae. Taip pat nagrinėjamos ir kitos versijos – negatyvus smogo poveikis ir genetiškai modifikuoti augalai, su kuriais bitės turėjo kontaktą.

Bandymai lyginti šį fenomeną su kitais netikėtais bičių epidemijų protrūkiais nedavė jokių rezultatų. Situaciją labai apsunkina tai, jog dabar prie avilių net nebėra negyvų bičių, kurias būtų galima ištirti. Be to, nė vienas bitininkas, kurio bitės pradingo, neaptiko jokių apnuodijimo pėdsakų.
Kas bus, jei bičių nykimas nesiliaus?

Biologai iki šio laiko nepajėgė nustatyti šio mįslingo reiškinio priežasčių, tuo tarpu žemės ūkio specialistai perspėjo apie toli siekiančias jo pasekmes. Jei bičių Amerikoje ir toliau tokiais tempais mažės, JAV žemės ūkio ministerijos teigimu Šiaurės Amerikos gyventojams iškils apsirūpinimo maisto produktais pavojus. Maždaug trečdalis žmonių suvartojamų maisto produktų gaminami iš augalų, kurie auga tik dėl to, kad yra apdulkinami vabzdžių. Medunešės bitės apdulkina iki 80 proc. augalų. Bitės apvaisina daugelį vaiskrūmių ir vaismedžių – tarp jų obelis, vyšnias, persikus, kyvius, o taip pat ir daugybę daržovių, įskaitant sojos pupas, agurkus, aguročius, brokolius, šparagus, salierus ir kas svarbiausia - javus.. Albertas Einšteinas kažkada yra sakęs, jog išnykus bitėms „žmogus išgyventų tik ketverius metus“.

Bitė renka nektarą

Jei bičių išmirimas nebus sustabdytas, vaisiai ir daržovės negalės sunokti ir pradings iš parduotuvių lentynų. Pasak JAV žemės ūkio ministerijos vyriausiojo agronomo Kevino Hacketto, CCD šiuo metu yra pati didžiausia grėsmė Šiaurės Amerikos apsirūpinimui maisto produktais.

Tad nepaisant, kokia priežastis ar priežastys bebūtų, bičių nykimas yra ženklas pabusti. Ir pradėti rūpintis ne tik bitėmis, bet ir kitais vabzdžiais, kurie padeda apdulkinti augalus, krūmus ir medžius. Pasak kai kurių tyrimų, maždaug apie 4,500 kitų alternatyvių vabzdžių, dalyvaujančių apdulkinimo procese, tokie kaip drugeliai, drugiai, vapsvos ir kitokios bičių rūšys, Amerikoje gerokai sumažėjo. Ir labiausiai dėl to kalta dėl to ne kas kita, o žmogaus veikla, kuri jau ne vieną dešimtmetį beatodairiškai niokoja vietinį arealą.

Kuo visa tai baigsis? Iki šiol viskas baigdavosi sėkmingai - belieka tuo tikėti ir dabar. O kaip iš tikro bus, parodys pats gyvenimas...

Didelio fabriko personalas vieni kitems siuntinėja tokio turinio elektroninius laiškus:

"Jei be perstojo rėktum 8 metus, 7 mėnesius ir 6 dienas, tai pagamintum
pakankamai energijos užvirinti vandeni vienam kavos puodeliui.

(Kažin ar verta bandyti)

Žmogaus širdies spaudimas toks didelis, kad gali ištaškyti kraują
dešimties metrų spinduliu.
(Dieve mano!)

Kiaulės orgazmas trunka 30 minučių!
(Kitam gyvenime noriu būt kiaulė...)

Tarakonas be galvos gali išgyventi 9 dienas, o po to nudvėst nuo alkio.
(Žiauru!)
(Aš vis dar galvoju apie kiaulę..)

Jei valanda daužysi galvą į sieną, galima sudeginti 150 kalorijų.
(Nebandykit to namuose... Na, galbut darbe)

Blusa gali nušokti atstumą, 350 kartu viršijantį jos kūno ilgį. Tai
tas pats, jei žmogus peršoktų futbolo stadioną.
(30 minučių blin... Nu ir pasisekė kiaulei.. Tik isivaizduokit!)

Šamai turi daugiau nei 27 000 skonio receptorių.
(Nu ir kas ten taip skanu dugne???)

Kai kurie liūtai baigia daugiau nei 50 kartų per dieną.
(Vis tiek kitam gyvenime noriu būt kiaule... Kokybė aukščiau kiekybės...)

Drugelių skonio receptoriai išdėstyti ant kojų.
(Kai kas, kas mane visada domino)

Pats stipriausias raumuo kūne - liežuvis!
(Hmmm...)

Dešiniarankiai gyvena devynis metus ilgiau nei kairiarankiai.
(O jei vienodai įvaldęs abi rankas?)

Drambliai - vieninteliai gyvūnai, kurie nemoka šokinėti.
(Na ir ačiū dievui)

Katės sisiukas šviečia po ultravioletine šviesa.
(Įdomu kam užmokėjo, kad tai išsiaiškintų)

Stručio akis yra didesnė už jo smegenis.
(Pff... O aš kelis tokius žmones pazįstu)

Jūrų žvaigždė neturi smegenų.
(Ir tokius žmones pazįstu)

Baltieji lokiai - kairiarankiai.
(Jei persiorientuotų - ilgiau gyventų)

Žmonės ir delfinai yra vienintelės gyvūnų rūšys, kurios užsiima seksu
vien dėl malonumo.
(Blin, o kaip su kiaulem???!!!)

„We „feel free“ because we lack
The very language to articulate
Our unfreedom.“

S. Zizek

desire

p. 177-178. „Vargas. Vargas vandenyse, vargas nuo plėšikų, vargas nuo savo giminės, vargas nuo kalbos, vargas mieste, vargas dykynėje, vargas nuodėmingoje sieloje, vargas nuo klastingų brolių ir tarp melagių draugijos... Ir didžiausias vargas tai rašyti apkartusioje knygoje, ant prasto popieriaus (kaip ir matyti) netinkamu rašalu...“

Milorad Pavič. Antrasis kūnas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

yra buvimo su kitu būdas...

va, karai

Nykaniekulis.

Nesispjaudyk virš stalo arba ant stalo.

Spjaudydamasis nusisuk, kad ko nors neapspjautum. Jei ant žemės nukrinta skreplių, juos reikia ištrinti koja.

Nespjaukite taip toli, kad paskui reikėtų ieškoti, kur nukrito seilės, norint ištrinti koja. Nešnypšk nosies pirštais, kuriais imi mėsą.

Jei nori nusivalyti burną, mandagiai padaryk tai savo apsiaustu.

Perdimą galima užmaskuoti atsikosėjimu.

Nemandagu sveikintis su žmogum, kai jis šlapinasi ar tuštinasi.

Iš viduramžių draudimų.