p. 66 (...) paaiškėja, kad negalima kaip tyrinėjimo metakalba naudotis autoaprašymo aparatu, kurį ištobulino, pavyzdžiui, klasicizmo arba romantizmo kultūros. Klasicizmo kultūros požiūriu tokio tipo autoaprašymai kaip Boileau „Poezijos menas“ arba Sumarokovo „Pamokymai norintiems būti rašytojais“ yra metalygmens tekstai, savo epochos empirinės kultūros požiūriu atliekantys tokį vaidmenį: 1) jos organizacijos lygmens stiprinimo ir 2) atkirtimo tų tekstų klodų, kurie perkeliami į nesisteminius. O šiuolaikinio epochos tyrinėtojo požiūriu šie tekstai bus susiję su aprašymo objektu ir išsidėstę tame pačiame lygmenyje kaip ir visi kiti tyrinėjamo laiko kultūros tekstai. Kalbos, kurią epocha suformavo autoaprašymui, perkėlimas į tyrinėtojo metakalbos lygmenį neišvengiamai eliminuos iš jo akiračio tai, ką konkrečios epochos amžininkai dėl poleminių sumetimų iš jos pašalindavo“.


p. 73 „Sudėtingesnėse komunikacinėse sigtuacijose „aš“ yra suinteresuotas tuo, kad kontrahentas būtų būtent „kitas“, kadangi informacijos neišbaigtumą gali naudingai kompensuoti tik pranešimo požiūrių stereotipiškumas. Šiuo atveju naudinga savybe pasidaro ne savitarpio supratimo lengvumas, bet sunkumas, nes būtent jis susijęs su pranešime esančia „svetima“ pozicija. Taigi komunikacijos aktas prilygsta ne paprastam nekintančio pranešimo perdavimui, bet vertimui, kuris reikalauja įveikti kartais ir labai didelius sunkumus, lemia tam tikrus praradimus, o kartu ir „manęs“ praturtėjimą tekstais, atspindinčiais svetimą požiūrį. Galų gale „aš“ įgyju galimybę savo paties atžvilgiu tapti ir „kitu“.


J. Lotman. Kultūros semiotika. Baltos lankos, 2004.

p. 11 „Periferiniai semiotiniai dariniai gali būti ne tik uždaros struktūros (kalbos), bet ir jų fragmentai ar netgi atskiri tekstai. Būdami „svetimi“ konkrečioje sistemoje, šie tekstai vientisame semiosferos mechanizme atlieka katalizatoriaus funkciją. Viena vertus, svetimo teksto riba visada yra sustiprėjusios prasmės formavimosi sritis. Kita vertus, bet kokioje semiotinės struktūros nuolaužoje ar atskirame tekste išlieka mechanizmai, leidžiantys rekonstruoti visą sistemą“.

p. 24 “Taigi nauji tekstai – tai “nedėsningi” ir jau egzistuojančių taisyklių atžvilgiu „netaisyklingi“ tekstai. Tačiau bendroje kultūros perspektyvoje jie pasirodo besą naudingi ir būtini. Jų pagrindu vėliau gali būti suformuluotos būsimos pasakymų sudarymo taisyklės. Galima daryti prielaidą, kad greta tekstų sudarymo pagal tam tikras nustatytas taisykles esama ir kai kurių universalių tekstų (atsitiktinai sudarytų ar patekusių iš kitų kultūrų, taip pat poetinių tekstų) pagrindu formuluojamų taisyklių. Šiuo atveju nsusiduriame su „netaisyklingais“ arba nesuprantamais tekstais, kuriems taikoma prasmingumo prezumpcija“.

(...)

p. 25 „Tik kūrybiška sąmonė pajėgia formuluoti naujas mintis. O norint rekonstruoti kūrybišką sąmonę, būtinas iš principo kitokio tipo modelis.“

p. 26 “Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad joks mąstantis įrenginys negali būti vienastruktūris ir vienakalbis: į jį būtinai turi įeiti įvairiakalbiai ir vienas į kito kalbą neišverčiami semiotiniai dariniai. Būtina bet kokios intelektinės struktūros sąlyga yra jos vidinis semiotinis nevienalytiškumas“.

J. Lotman. Kultūros semiotika. Baltos lankos, 2004.

Samuel Beckett. Neįvardijamasis. Rietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2007.

p. 81. Ar visame tame, ką aš kalbu, yra bent vienas mano žodis? Ne, aš neturiu balso, šiuo klausimu aš neturiu balso.

p. 85. Beasmenio ir nešališko protavimo džiaugsmai, kuriuose išnyksta laikas, - kitiems, ne man.

p. 88. Anie lėkte lekiantys, šuoliuojantys laikai – tie patys, kurie miegojo. Ir ta tyla, ant kurios jie tuščiai loja ir kuri vieną gražią dieną vėl bus atkurta,- toji pati, kaip ir anksčiau.

p. 89. “Jiems pernelyg sunku įtikti, jie per daug reikalauja.  Jie nori, kad kai klausausi kalbant apie dangų, man skaudėtų sprandą,- toks nenuginčijamas gyvybės įrodymas.

p. 91. Dvi skylės ir viduryje aš, šiek tiek pridusęs.

p. 99 (...) reikia vengti painiavos laukiant, kad viskas susipainios.

p. 115. Taip, akis tai pramoga, ji verkia dėl menkiausios smulkmenos, visi „taip“ priverčia ją apsiverkgti, „ne“ irgi, o ypač „gal“, ir viso to padarinys – stulbinančių pareiškimų pagrindas ne visada sulaukia dėmesio, kurio jis nusipelno.

p. 118. (...) tačiau atėjo mano eilė, manau, aš irgi turiu teisę būti pripažintas neįmanomu.

p. 129. (...) mano riksmai liausis, retkarčiais, aš liausiuosi rėkęs, kad pasiklausyčiau, ar niekas man neatsako, kad pasižiūrėčiau, ar niekas neateina, o paskui eisiu, užsimerksiu ir eisiu, šaukdamas, šaukti kitur.

p. 130. (…) reiktų savęs paklausti, ar visa ta gyvenimo ir mirties maišalynė jiems nėra absoliučiai svetima, lygiai kaip ir man.

p. 133. (...)aš esu žodžiuose, aš sudarytas iš žodžių, kitų žmonių žodžių (...)

(...) tos veiksmažodžio dulkės, neturinčios pagrindo, neturinčios dangaus, kur išsisklaidytų, susitinkančios, kad pasakytų, bėgančios viena nuo kitos, kad pasakytų, jog aš esu visos jos, tos, kurios susijungia, tos, kurios išsiskiria, tos, kurios nieko nežino vienos apie kitas (...)

p. 137. (...) tačiau gali savęs paklausti, kodėl tas laikas nepraeina, paprastų paprasčiausiai, neregistruotas, pro šalį (...)

p. 141. (...) nieko negirdėti, girdėti tik ilgas negyvo vandens ir purvo pasibučiavimas (...)

p. 146. Nuo tada, kai lioviausi tylėjęs, jaučiausi laisvas kalbėti bet ką.

p. 154. (...) kitur aš niekad nebuvau, čia – mano vienintelis kitur (...)

p. 155. (...) aš, niekas, sena purvynė, kurią turi maišyti amžiais, dabar tai jau purvynė, o ką tik buvo dulkės, matyt, palijo.

p. 8. Argi šita vieta nėra veikiau toji, kur žmogus galiausiai išnyksta?

p. 9. Iš kur manyje radosi tos protėvių, namų, kur nusileidus vakarui uždegamos šviesos, sąvokos ir dar daugybė kitų. Atsakymo ieškojau visur. (...)

Kas gi čia taip jau kesta, pavyzdžiui, tose šviesose, iš kurių aš nereikalauju, kad jos ką nors reikštų, kas gi čia taip jau kone nederama?

p. 12. Tad pasakysiu, kad mūsų pradžios sutampa, kad ši vieta buvo sukurta man, o aš buvau sukurtas jai tą pačią akimirką.

p. 13. (...) tai, ką matau geriausiai, matau prastai.

p. 14. Tos žinios – ne kažin kas. Būčiau apsiėjęs ir be jų. Nesakau, kad man jų niekada neprisireiks. Jeigu reikės, mlokėsiu jomis pasinaudoti. Ir tai bus nebe ;pirmas kartas. Mane glumina, kad už tas žinias esu skolingas žmonėms, su kuriais niekada neturėjau jokio ryšio.

p. 17. Bet neskubėkime. Pirma supurvinkime, tada išvalysime.

p. 21. Taigi baimintis nėra ko. Ir vis dėlto aš baiminuos, baiminuos to, ką mano žodžiai vėl iškrės man, mano slėptuvei.

p. 24. Nereikalingi žodžiai, radęsi iš niekingos sielos, meilė, muzika, laukinių serbentų kvapas, aš sugalvojau juos, stengdamasis pabėgti nuo savęs.

p. 26. O dėl mintijimo, tai lygiai tiek mintiju, kad netektų nutilti, šito juk negali vadinti mintijimu.

p. 28. Juk nėra lengva kalbėti, netgi bet kaip, ir tuo pačiu metu sutelkti dėmesį kitur, ten, kur slypi tikrasis tavo interesas, kurį fragmentais apibrėžia tylus murmesys, tarsi atsiprašydamas, kad nemirė.

p. 60. Tikra teisybė, kad ne ką težinai, kokiais lobiais esi apdovanotas, kol jų neprarandi.

p. 74. Ir aš visai nenoriu palikti šio pasaulio, į kurį jie stengiasi mane įbrukti be jokios garantijos, kad tikrai jame buvau, ją man, pavyzdžiui, suteiktų spyris į sėdynę ar bučinys, nesvarbu, kokios kilmės būtų ta dėmesio apraiška, jei tik negalėsiu įtarti, kad pats buvau jos autorius.

p. 80. Tas, kuris ieško savo tikrojo veido, tenenusimena, jis jį suras, iškreiptą nerimo konvulsijų, išsprogusiomis akimis.

Samuel Beckett. Neįvardijamasis. Rietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2007.

Įrašas.

Žmogus pasaulį apčiuopia per savo amatą: tai jo pirštinės.
Vidudienio nuomigio valandėlę jis eina ilsėtis,
ant lentynos padėdamas pirštines.

Staiga ima jos augti, pūstis
ir užtamsina viduje visą namą.

Užtamsintą namą gaubia pavasario vėjai. (...)

Tomas Transtriomeris. "Atviros ir uždaros ertmės".

Thank you for your email.  Your credit card has been charged $  10.99
for the first ten words and $  5.99 for each additional word in your
message.

Thank you for your email.  Your credit card has been charged $10.99
for the first ten words and $5.99 for each additional word in your
message.

"Jeigu spręsčiau kaip daugelis žmonių, tai ne tik manyčiau esąs aukščiau už juos, bet taip ir atrodyčiau. Aš sau labiau patinku. Tas, kurį jie vadina aukštesne būtybe, yra klystanti būtybė. Norint juo stebėtis, reikia jį matyti, o kad matytum, jis turi pasirodyti. Man regis, jį apnikusi kvaila manija dėl savo vardo. Taigi kiekvienas didis žmogus pažymėtas klaida. Kiekvienas galingas protas pirmiausia padaro klaidą, kuri jį išgarsina. Mainais į visuomenės dėmesio arbatpinigius jis tam tikrą laiką stengiasi reikštis, eikvoja energiją tam, kad būtų išgirstas ir suteiktų aplinkiniams malonumo. Jis netgi nusižemina tiek, kad beformius šlovės žaidimus prilygina džiaugsmui jaustis unikaliu – didelei, ypatingai palaimai".

Paul Valery. "Vakaras su ponu testu".

"(... )dievai, susirinkę būgnuose,
šokantys savo įrodymus,
garsiai."

Ariette. Portretai. "Azijietis".