Apie sistemos polinkį į totalitarizmą ir sunkaus bendravimo pelningumą

p. 66 (...) paaiškėja, kad negalima kaip tyrinėjimo metakalba naudotis autoaprašymo aparatu, kurį ištobulino, pavyzdžiui, klasicizmo arba romantizmo kultūros. Klasicizmo kultūros požiūriu tokio tipo autoaprašymai kaip Boileau „Poezijos menas“ arba Sumarokovo „Pamokymai norintiems būti rašytojais“ yra metalygmens tekstai, savo epochos empirinės kultūros požiūriu atliekantys tokį vaidmenį: 1) jos organizacijos lygmens stiprinimo ir 2) atkirtimo tų tekstų klodų, kurie perkeliami į nesisteminius. O šiuolaikinio epochos tyrinėtojo požiūriu šie tekstai bus susiję su aprašymo objektu ir išsidėstę tame pačiame lygmenyje kaip ir visi kiti tyrinėjamo laiko kultūros tekstai. Kalbos, kurią epocha suformavo autoaprašymui, perkėlimas į tyrinėtojo metakalbos lygmenį neišvengiamai eliminuos iš jo akiračio tai, ką konkrečios epochos amžininkai dėl poleminių sumetimų iš jos pašalindavo“.


p. 73 „Sudėtingesnėse komunikacinėse sigtuacijose „aš“ yra suinteresuotas tuo, kad kontrahentas būtų būtent „kitas“, kadangi informacijos neišbaigtumą gali naudingai kompensuoti tik pranešimo požiūrių stereotipiškumas. Šiuo atveju naudinga savybe pasidaro ne savitarpio supratimo lengvumas, bet sunkumas, nes būtent jis susijęs su pranešime esančia „svetima“ pozicija. Taigi komunikacijos aktas prilygsta ne paprastam nekintančio pranešimo perdavimui, bet vertimui, kuris reikalauja įveikti kartais ir labai didelius sunkumus, lemia tam tikrus praradimus, o kartu ir „manęs“ praturtėjimą tekstais, atspindinčiais svetimą požiūrį. Galų gale „aš“ įgyju galimybę savo paties atžvilgiu tapti ir „kitu“.


J. Lotman. Kultūros semiotika. Baltos lankos, 2004.