Būtina bet kokios intelektinės struktūros sąlyga yra jos vidinis semiotinis nevienalytiškumas

p. 11 „Periferiniai semiotiniai dariniai gali būti ne tik uždaros struktūros (kalbos), bet ir jų fragmentai ar netgi atskiri tekstai. Būdami „svetimi“ konkrečioje sistemoje, šie tekstai vientisame semiosferos mechanizme atlieka katalizatoriaus funkciją. Viena vertus, svetimo teksto riba visada yra sustiprėjusios prasmės formavimosi sritis. Kita vertus, bet kokioje semiotinės struktūros nuolaužoje ar atskirame tekste išlieka mechanizmai, leidžiantys rekonstruoti visą sistemą“.

p. 24 “Taigi nauji tekstai – tai “nedėsningi” ir jau egzistuojančių taisyklių atžvilgiu „netaisyklingi“ tekstai. Tačiau bendroje kultūros perspektyvoje jie pasirodo besą naudingi ir būtini. Jų pagrindu vėliau gali būti suformuluotos būsimos pasakymų sudarymo taisyklės. Galima daryti prielaidą, kad greta tekstų sudarymo pagal tam tikras nustatytas taisykles esama ir kai kurių universalių tekstų (atsitiktinai sudarytų ar patekusių iš kitų kultūrų, taip pat poetinių tekstų) pagrindu formuluojamų taisyklių. Šiuo atveju nsusiduriame su „netaisyklingais“ arba nesuprantamais tekstais, kuriems taikoma prasmingumo prezumpcija“.

(...)

p. 25 „Tik kūrybiška sąmonė pajėgia formuluoti naujas mintis. O norint rekonstruoti kūrybišką sąmonę, būtinas iš principo kitokio tipo modelis.“

p. 26 “Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad joks mąstantis įrenginys negali būti vienastruktūris ir vienakalbis: į jį būtinai turi įeiti įvairiakalbiai ir vienas į kito kalbą neišverčiami semiotiniai dariniai. Būtina bet kokios intelektinės struktūros sąlyga yra jos vidinis semiotinis nevienalytiškumas“.

J. Lotman. Kultūros semiotika. Baltos lankos, 2004.