Katinas Ozis ištampė po kambarį geltonas meliono žieves, ir jos švietė man  lyg mėnulių modeliai.

Meliono mėnuliai
Katinas Ozis ištampė po kambarį geltonas meliono žieves, ir jos švietė man  lyg mėnulių modeliai.

Katinas Ozis ištampė po kambarį geltonas meliono žieves, ir jos švietė man  lyg mėnulių modeliai.

Aviečių sąžalynas šiemet kelia beveik siaubą. Žemuogių plantacija kone nustelbta, ir man sunku nepasiduoti melancholijai. Ne pirmas sykis, kai panašius gamtos pokyčius man gerai pažįstamame miško ir kirtimo plotelyje išgyvenu tarytum senstančią ir į praeitį nueinančią epochą. Arba tekantį vandenį – turbūt jis turi gebėjimų prišaukti ne tik instinktyvų šlapinimąsi, bet ir verksmingumą. Prieš savaitę nusivedžiau mamą į sąžalyną, ir visą tą laiką, kol brovėmės per brūzgynus, manęs neapleido mintis apie šio mūsų veiksmo neadekvatumą mūsų gyvenimams. Mūsų veiksmas buvo tarytum nereikalinga našta, kuri iš mūsų šaipėsi.

Jaunų beržynėlių tankmė panaši į ligą, avietynai – į užkariavimą. Šiemet beveik neliko jonažolių plotelių. Karas, karas, nepaliaujamas karas.

Geriausi per pastarąją parą nutikę dalykai (po vakarykštės kelionės po burbulų karaliją) – man dovanotoje žiedų kekėje šviežiai išsiskleidę baltų lelijų žiedai ir per „Animal planet“ besijuokiančios moteris ir karališkoji papūga. Moteris buvo garbanota, ji juokėsi iš papūgos, pamėgdžiojančios tos moteriškės juoką ir kraipančios savo kuoduotą galvą pagal moters pavyzdį. „Animal planet“ nežiūrėjau gal tris mėnesius.

Mano kabinete išsiskleidusi lelija puikavosi savo vyriškumu – riebiomis oranžinėmis kuokelėmis, kurios tarsi užsimojo prieš šviesius bendradarbio marškinius. „Ar čia jų nebuvo?“- stebėjosi bendradarbis, čiupinėdamas kitus lelijų žiedus, kurie buvo be kuokelių: pardavėjos, gerbdamos  šviesius marškinius, parduoda lelijas nuskabytais kuokeliais. Tačiau jie tyko pasislėpę besiskleidžiančiuose pumpuruose ir galiausiai išlenda kaip kokie truputį pikgtdžiugiški liežuviai.

p. 67-72 „...knygų deginimas – gana sena praktika, kurios seniausi liudijimai siekia Periklio laikų Atėnus ir imperijos laikų Romą. Taip pat aišku, kad įvairios mąstytojų srovės nedvejodamos naikindavo varžovų raštus. Tai tinka ir filosofinėms grupėms. Iš filosofų prisiminkime Platoną, norėjusį, kad būtų sudeginti jo varžovo Demokrito kūriniai. (...)
  Tačiau tokį požiūrį į dalykus reikia sureliatyvinti, nes jis pernelyg tragiškas arba pernelyg romantiškas. Pagrindinė antikinės literatūros praradimo priežastis – negatyvi, tai kūrinių neperrašymas. (...)
  Viena vertus, galima teigti, kad kai kurie tekstai laikyti pasenusiais. Ir veltui užimančiais vietą papiruse ar pergamente (...).
  Vargas tais laikas laukė minčių, paliovusių dominti amžininkus ir nebetenkinusių intelektinių bei dvasinių poreikių! Jos tiesiog ir paprasčiausiai dingdavo. Mums perduota tik tai, ką perdavėjas manė esant svarbu, įdomu. (...)
Žinoma, galim pasakyti: mes neturime visko, tačiau turime bent jau šedevrus. Galbūt, bet kas gi juos atrinko? Ir kokiais kriterijais vadovaudamasis? (...)
  Kaip pavyzdį galime paimti stoicizmą. Kaip žinoma, neišliko nė vieno vientiso šios mokyklos gyvavimo pradžios veikalo. Turime tenkintis trumpais fragmentais, pasiekusiais mus netiesiogiai, per citatas. (...)
  Taigi tekstas, kurį laikome rankose, su labai retomis išimtimis yra praeities kartų atliktos atrankos rezultatas. Ši atranka atlikta pagal tam tikrus kriterijus. Ir tie kriterijai, aišku, buvo Antikos laikų graikų kriterijai. Ne mūsų kriterijai. Ir ne tie kriterijai, kurie nulemtų amžiną kūrinio vertę. Mūsų supratimas apie Antikos laikų žmones, kaip ir visas istorijos pažinimas, iš esmės suluošintas. Tad venkime manyti, jog matome Antiką, teisingai išlaikydami proporcijas. Mes matome tai, ką vėlyvieji graikai nusprendė išlaikyti“.

R. Brague. Ekscentriškoji Europos tapatybė. Aidai, MMI

Bičiulis ška  klausė: „Sara, o koks tavo požiūris į mirtį ir gyvenimą ar negyvenimą po jos?“

Atsakiau: „Nieko tikro nežinau apie tai. Todėl, kad paveldėjau įvairius mitus ir religijas, kurios turi skirtingas vizijas apie tai, kas įvyksta mirties akimirką ar kas vyksta po mirties... Klausiu savęs: kodėl turėčiau pasirinkti vieną iš tų vizijų, užuot pasirinkusi jas visas arba nė vienos iš jų? Štai tame klausime ir apsistojau. Nemanau, kad prasmingiau į jį atsakiinėti, užuot nuolankiai čia apsistojus“...