[http://www.youtube.com/watch?v=2cnRXmMn2Ag&feature=related] you smell as lemon drops[/url]

(...)
1.3.14. Todėl jis vardu Idandra. Išties, Idandra jo vardas. Ir jį, Idandrą, paslapčia vadina Indra, nes dievai mėgsta paslaptis.

(Iš Aitarėja upanišados)

1.4.3. Lai tarp žmonių įgysiu šlovę - svaha!
Didžiausius turčius lai garsu pranoksiu - svaha!
Lai būsiu Tavyje, Maloningasai,- svaha!
Lai būsi manyje, Maloningasai,- svaha!
Tavy, tūkstančiašaki maloningasai, skaistėju - svaha!

(Iš Taitiryja upanišados)

Pastaba: antrojoje citatoje nelabai aišku, kas turima galvoje žodyje "garsu". Galima suprasti, kad tai, tarkim, muzikos, kalbos ir pan. garsas (skaitinio pradžioje juk kalbama apie "dainų jautį visalytį", kuris "pats kilęs iš dainų ir iš nemirtingumo"), arba garsumą ta prasme, kuria mes kalbame, tarkim, apie "garsų žmogų". Man asmeniškai labiau patiko pirmoji mano interpretacijos versija: turčius pranokti muzikos garsu:) Na, o pirmoji citata man, Sarai, kažko labai linksma:)

Ansamblis LES PIRES, muzikos autorius Jean Pierre Le Cornoux, žodžiai Julie Groen

svetainės adresas

Совы нежные

Я на чердаке лежу у себя на дому.
Мне скучно до зарезу Бог знает почему.
Вдруг, слышу за собою совы нежные –
У-юй у меня на душе стало веселее
А-лай-лай-лай стало веселее.

Я по дороге иду к другу-разбойнику,
Мне тоскливо одному в незнакомом краю.
Вдруг, слышу за собою совы нежные –
У-юй у меня на душе стало веселее
А-лай-лай-лай стало веселее.

Я на веревке вишу, ногами болтаю,
Мне очень бы хотелось побольше воздуху.
Вдруг, слышу за собою совы нежные –
У-юй у меня на душе стало веселее
А-лай-лай-лай стало веселее.

Я в большом котле киплю у черта на пиру,
Мне плакать уж ни к чему ни свет ни в голову
Вдруг, слышу за собою совы нежные –
У-юй у меня на душе стало веселее
А-лай-лай-лай стало веселее.

Я на чердаке лежу у себя на дому.
Мне скучно до зарезу Бог знает почему.
Вдруг, слышу за собою совы нежные –
У-юй "Cпоем вместе е-ла-ла-ла-лай-лай" -
Говорю я сове.

:)

6. Iš tiesų, laisvas, kas visas būtybes mato savyje, o visose būtybėse – save, jo niekas jau nebesuglumins.

9. Į gūdžią tamsą žengia tas, kas kliaujas neišmanymu, bet dar į gilesnes tamsybes, kas mėgaujas pažinimu.

11. Kas žino abudu kartu, pažinimą ir neišmanymą, tas, neišmanymu įveikęs mirtį, pažinimu pasieks nemirtingumą.

12. Į gūdžią tamsą žengia tas, kas kliaujasi neapreikštim, bet dar į gilesnes tamsybes, kas atsidėjęs apreikštybei.

14. Kas žino abudu kartu, apreikštį ir neapreikštybę, tas, sunaikinimu įveikęs mirtį, apreikštimi pasieks nemirtingumą.

(Iš Yša upanišados)

25

Akinantis didingas saulės užtekėjime,
kaip greitai mane tu užmuštumei,
Jei manyje dabar ir visados neužtekėtų
tokia pat saulė.
Mes taip pat užtekame akinantys ir didingi
kaip saulė.
Mes randame save pačius, o mano siela,
aušros ramybėje ir vėsoje.

Mano balsas pasiekia ir tai, ko akys negali
pasiekti,
Vartaliojimu savo liežuvio aš apglobiu
pasaulį ir daugybę pasaulių.

Kalba – regėjimo mano dvynukas,
ji pati savimi neišmatuojama,
Ji skatina mane visada, ji sarkastiškai
sako:
„Voltai, pripildytas daug ko esi, kodėl
Neleidi tam prasiveržti?“

Na, užteks tyčiotis, tu per daug vertini
žodžių tarimą,
Argi tu nežinai, o kalba, kad po tavimi
slypi žiedų pumpurai?
Jie tūno tamsoj, nuo šalnos pridengti.
Žemės purvas prasiskiria nuo pranašingų
mano šauksmų.
Aš visų reiškinių pirmapradė, jų lygsvarą
aš palaikau.
Mano žinojimas gyvame mano kūne, jis
prasmę visų reiškinių atitinka.
Laimė (kiekvienas, jis ar ji, kurie girdi
mane, teeinie jau dabar jos ieškoti).

Mano galutinė vertybė ne tavyje, iš savęs
aš neleisiu atimti tau to, kas aš iš tikrųjų
esu.
Išmatuok tu pasaulius, bet niekados
nesiryžk išmatuoti manęs.
Į tave vos pažvelgęs, aš išstumiu tai, kas
geriausia yra tavyje.
Rašymas ir kalba dar neįrodo manęs,
Įrodymo pilnumą nešiojuosi pats, mano
veide viskas atsišviečia,
Ir tylėdamos manosios lūpos sugėdina
visus abejojančius.

(Iš Walt Whitman „Vieškelio daina“. Vertė A. Miškinis.)

"... savas tas, kuris spindi,
sava, kuri spindi". V. Braziūnas.

„(...) Kas man parodo man svetimą imperatyvą kito paviršiuje, – kito, kurį matau gamtos tvarkoje, praktinės erdvės ir visuomenės tvarkoje? Tai jausmas, jog šis paviršius yra kančios paviršius.(...)
  (...) Atsigręžęs į mane dienos aky, jis rodo raukšles ir žaizdas, o ji, irdamasi praktinėje erdvėje, išsiduoda nuvargusi ir išsekusi; judėdami visuomeninėje arenoje, jis arba ji savo pažeidžiamumą atveria skriaudai ir pažeminimui.
  Ši kančia nėra jutimiškai suvokiama. Rega nustato spalvą ir nuo jos skiriantį atstumą; rega apibrėžia išorės pavidalų kontūrus. Percepcija, tasai matymas kiaurai, prasiskverbiantis ir suvokiantis gilumą, kančios nefiksuoja. Svetima kančia nusidriekia per regėjimo atstumą, o užgauna mano jautrumą netarpiškai. Jį pajunta mano akys, sukamos šalin, mano žvilgsnis susidrumsčia ir iš pagarbos nudelbiamas. Ją pajunta mano delnas, kuris tiesiasi suimti kito ranką kaip manipuliuojamą galūnę, bet kurio pirštai atsigniaužia, pajutę mane palietusį kito jautrumą. Tą kančią pajunta mano balsas, kuris diktuoja savąją tvarką ir prabyla įsakinėti, tačiau suklumpa, sudvejoja, praranda aiškumą, susidūręs su tuo, kad kitas nereaguoja ir tyli.
  Kad kito paviršiai yra pažeidžiantys ir kenčiantys, mano išraiškinga, ieškanti, manipuliuojanti ranka su nerimu pajunta iš glamonėjančio judesio. Juk glamonėjanti ranka netyrinėja, nerenka informacijos, ji nėra jutimo organas. Ji tiesiasi per paviršių, kur informatyviosios formos minkštėja ir smenga jai slenkant į priekį, kur jos pasitikti iškyla paviršiun jai svetimos malonumo ir skausmo srovės. Glamonėjanti ranka nesuvokia ir nemanipuliuoja; ji nėra instrumentas. Ji tiesiasi per paviršių, užtveriantį kelia link substancijos, bet sykiu visur kur pasiduodantį; ji keliauja galūnėmis, kurios pamiršo savo naudingumą ir savo ketinimus. Glamonėjanti ranka neperduoda jokios žinios. Ji tolydžio slenka priekin, be tikslo, nenuilsdama, nežinodama, ką nori pasakyti, kur ji keliauja, ir kodėl čia atsidūrė. Betikslė, ji yra pasyvi, o sujaudinta ji pati nebejuda; ją judina kito pasyvumas, kito kentėjimas, malonumo ir skausmo kankynės.
Kito kančią atpažįsta mano rankų, mano balso ir akių jautrumas, - jie pasijunta trikdomi jau ne mano imperatyvo, bet to, kad kitas paliestas ir pažeidžiamas. Šis jautrumas skleidžiasi norėdamas jausmu patirti kitą, o ne perimti savo žinion ir gydyti jo substanciją. Šio jautrumo judėjimas atpažįsta kito paviršius kaip veidą, kuris kreipiasi į mane ir kelia man reikalavimus. Jis pripažįsta, jog imperatyvas, diktuojantis kitam, įsako ir man.
  (...) Kitas ar kita atsigręžę žvelgia į mane, atverdami savo akių nuogybę, nepridengtą ir neapsaugotą. Daiktams – tuštiems kambariams, plikoms sienoms – nuogumo teikia juose apsigyvenęs kūnas; apsinuoginančiam kūnui nuogumo teikia nepridengtas veidas. Tik ta arba tas, kurie atsigręžia, gali apnuoginti savo kūną; ta arba tas, kurie nusisuka vykdyti savo užduočių, savo kūnu aprengia: tampa jūrų naru, ištvermingu ilgų nuotolių bėgiku, apsigaubia melodingas baleto šydais. Atsigręždamas į mane akių nuogumu, kitas arba kita atidengia savo veidą.
  (...) Kitas atsigręžia į mane savo žodžiais. Žodžiai, kurie išsibarsto be jokio pėdsako, kurie nėra nei ranka, nei įrankis, ir kurių jėgai galiu pasipriešinti nieko nedarydamas, - tai yra jo arba jos būdas ateiti beginkliui ir nuginkluojančiam.
  Savo akių žvilgsniu, rankos mostu ir sveikinančiu žodžiu kita atsigręžia į mane ir kreipiasi – šaukiasi mano svetingumo, mano paramos ir mano atsako bei atsakomybės. Savo akių pažeidžiamumu, tuščiomis rankomis, žodžiais, atveriančiais jį kaltinimams ir pažeminimams, kitas atsiveria kaip mano kančios paviršius, kuris ištinka mane ir yra mano imperatyvas.
Kitas gali į mane kreiptis, nes gali man įsakyti; jis gali manęs šauktis, nes gali man kelti reikalavimus. Atsiliepti kitai, netgi atsakyti į jos pasveikinimą,- tai jau pripažinti jos teises į mane. Kaskart, kai sutinku jo žvilgsnį ar atsakau į jos žodžius, aš pripažįstu, jog imperatyvas, liepiantis jam arba jai prisiartinti, diktuoja ir man. Aš negaliu atsakyti į jos žvilgsnį, ištiesti rankos ar atsiliepti į jo žodžius, neatsiverdamas jo arba jos teismui ir iššūkiui.
  Kitas ateina kaip įsibrovėlis ir kaip autoritetas į tą gamtos tvarką, kurią mano mąstymas reprezentavo, paklusdamas savajam imperatyvui; jis įsiveržia į tą praktinę erdvę, kurią aš reprezentavau kaip arsenalą priemonių tikslui siekti; jis ateina į visuomenę, kurios ekonominius, politinius bei kalbos dėsnius ir statuso bei etiketo kodeksus mano mąstymas reprezentavo, paklusdamas savajam imperatyvui. Jis arba ji prisiartina kaip paviršius kito imperatyvo. Tai meta iššūkį mano aplinkai, mano praktinių priemonių arsenalui ir mano visuomeninei pakylai. Kitos prisiartinimas reikalauja suprasti; suprasti verčia mano jautrumas, ištiktas jos kančios“.

(A. Lingis. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija. Baltos lankos,  1997, p. 36-40.)

1 VIEŠPATS pasielgė su Sara, kaip buvo sakęs, ir įvykdė, ką buvo pažadėjęs. 2 Sara pradėjo ir pagimdė Abraomui jo senatvėje sūnų tuo laiku, kurį Dievas buvo nurodęs. 3 Sūnui, kurį jam pagimdė Sara, Abraomas davė Izaoko vardą. 4 Abraomas apipjaustė savo sūnų Izaoką aštuntąją dieną, kaip jam buvo įsakęs Dievas. 5 Abraomas buvo šimto metų, kai jam gimė jo sūnus Izaokas. 6 O Sara sakė:

„Dievas iškrėtė man juoką;

kas tik apie tai išgirs,

juoksis su manimi“.

7 Ir ji pridėjo:

„Kas gi būtų galėjęs pasakyti Abraomui,

kad Sara žindys vaikus?

O vis dėlto pagimdžiau jam sūnų jo senatvėje“.

8 Vaikas augo ir buvo nujunkytas. Tą dieną, kai Izaokas buvo nujunkytas, Abraomas surengė didelį pokylį.

Pr 21

*"Izaokas" hebr. reiškia "juoką"