Ir tylėdamos manosios lūpos sugėdina visus abejojančius

25

Akinantis didingas saulės užtekėjime,
kaip greitai mane tu užmuštumei,
Jei manyje dabar ir visados neužtekėtų
tokia pat saulė.
Mes taip pat užtekame akinantys ir didingi
kaip saulė.
Mes randame save pačius, o mano siela,
aušros ramybėje ir vėsoje.

Mano balsas pasiekia ir tai, ko akys negali
pasiekti,
Vartaliojimu savo liežuvio aš apglobiu
pasaulį ir daugybę pasaulių.

Kalba – regėjimo mano dvynukas,
ji pati savimi neišmatuojama,
Ji skatina mane visada, ji sarkastiškai
sako:
„Voltai, pripildytas daug ko esi, kodėl
Neleidi tam prasiveržti?“

Na, užteks tyčiotis, tu per daug vertini
žodžių tarimą,
Argi tu nežinai, o kalba, kad po tavimi
slypi žiedų pumpurai?
Jie tūno tamsoj, nuo šalnos pridengti.
Žemės purvas prasiskiria nuo pranašingų
mano šauksmų.
Aš visų reiškinių pirmapradė, jų lygsvarą
aš palaikau.
Mano žinojimas gyvame mano kūne, jis
prasmę visų reiškinių atitinka.
Laimė (kiekvienas, jis ar ji, kurie girdi
mane, teeinie jau dabar jos ieškoti).

Mano galutinė vertybė ne tavyje, iš savęs
aš neleisiu atimti tau to, kas aš iš tikrųjų
esu.
Išmatuok tu pasaulius, bet niekados
nesiryžk išmatuoti manęs.
Į tave vos pažvelgęs, aš išstumiu tai, kas
geriausia yra tavyje.
Rašymas ir kalba dar neįrodo manęs,
Įrodymo pilnumą nešiojuosi pats, mano
veide viskas atsišviečia,
Ir tylėdamos manosios lūpos sugėdina
visus abejojančius.

(Iš Walt Whitman „Vieškelio daina“. Vertė A. Miškinis.)