"Evenkai ir daugelis kitų Šiaurės tautų mano, kad žodžiai gali atnešti melą. Todėl jie dažnai tam tikrų dalykų neartikuliuoja. Kaip mokiausi medžioklės? Žmonės nekalbėdavo apie tai, kartais rodydavo rankomis, ko jie nori, nes medžioklėje svarbu išsiugdyti empatiją, tam tikrų dalykų suvokimą, pajutimą".

Iš interviu su antropologu, Aberdino universiteto doktorantu Donatu Brandišausku. (ŠA, 2008 kovo 7 d., p. 10)

(...)
„Patirtis, gyvenimas šiame pasaulyje, mėginimas suvokti, kas vyksta aplink, skatina ieškoti pavadinimų ir prasmių. Šia prasme pasaulis yra daug turtingesnis už bet kurią konkrečią kalbą, tepateikiančią ribotų išraiškų tinklą, kuriomis mėginame „pagauti“ prasmes. Suvokdami kalbą kaip neišsenkamą prasmių šaltinį, mes rizikuojame atitrūkti nuo pasaulio ir prarasti gebėjimą jame susigaudyti“.
(...)
„Tačiau diskusija, kokia kalbos filosofija galėtų remtis lietuvių kalba šiuolaikiniame pasaulyje, kol kas neužsimezgė. Todėl filologų pastangos ką nors sukurti atsimuša į naujų dalykų vartotojų abejingumą.
Tokios diskusijos ypač reikia, jei sutinkame, kad kalba glaudžiai susijusi su mąstymu apie pasaulį. Jei galvotume, kad kalba ir yra pasaulis, tai mums teliktų žūtbūtinė, galbūt net kankiniška, bet, deja, pralaimėjimui pasmerkta kova su neišvengiamais pasaulio pokyčiais“.

Kančios dėl kalbos. Tomas Daugirdas („Naujasis židinys-Aidai“)

Kūdikio verksmas yra vienas iš garsiausių gamtos garsų. Jis siekia nuo 80 iki 85 decibelų, t.y. tiek, kiek sunkvežimis be duslintuvo, arba beveik iki skausmo ribos!

p. 40. „–  Jūs nepataisomas pedagogas, –  šypsodamasis pastebėjo kiras Teodosijas, –  nors žinote, jog kelias į nesėkmę ir nelaimes kuo puikiausiai išgrįs
tas pedagoginiais sumanymais...

p. 43. „Skirtumas  tarp dviejų vyrų gali būti didesnis negu skirtumas tarp vyro ir moters... Ar įsiminei, Ana? Tačiau skirtumas tarp dviejų moterų visada didesnis negu skirtumas tarp vyro ir moters... Ar seki, Ana? Nesusipainiosi? Šiai dienai pakaks.“

p. 48. „Duokite man šiek tiek laiko. Moterų laikas bėga ne į tą pačią pusę kaip vyrų.“

p. 94. „Ana verkdavo melsvomis prieglaudos vaikom ašaromis ir ištepdavo jomis patalą.“

p. 102. „– Ar žinai, kas tai? – paklausė ji ir čia pat pati atsakė, - tai suknelė iš keturių nulių! Ji iš tiesų tiek verta.

Suknelė buvo ilga, iš sunkaus siuvinėto audinio, taigi tinkama šiam metų laikui. Iš nugaros labai gili iškirptė ėjo beveik iki pat liemens, bet buvo taip sumaniai padaryta, kad buvo visiškai nepastebima.“

Milorad Pavič. Antrasis kūnas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

p. 97. „Šventasis yra tas, kuris leidžia sau šventvagystę, nepriklausomai nuo to, jog vėliau ji demaskuojama kaip iš tiesų šventas ir išganingas darbas. Jei pasinaudosime sena Platono aporija, šventasis sprendžia, kas yra šventa, o ne atvirkščiai. Jo sprendimai visiškai nenuspėjami, savavališki ir katastrofiški pirmine šio žodžio prasme“.

p. 90. „Jurodivui pradedant veikti, susvyruoja principai ir sudreba scenos, kurioje vyksta čionykštis, pasaulio žaidimas, ramsčiai. Susidaro plyšiai ir tarpai, pro kuriuos ima skverbtis būties svetimybė. (...) Šviesa staiga ima sklisti iš aptemdytos sferos ir atvirkščiai. Į tai reaguojama ne tik nuostaba ar nustėrus ir bandant paslėpti šią reakciją „racionaliu paaiškinimu“, bet ir autentišku tremendum religiosus, kurio neįmanoma nei nuraminti, nei patenkinti jokiu aiškinimu, nukaltu pagal ką tik ištrintas taisykles. Jurodivo sužadinamas tremendum religiosus  liepia mums žvelgti į pasaulį tokį, koks jis nėra , kai žvelgiame į jį mūsų vidupasauline „plika akimi“, pro papročio prizmę ar pro tamsius moralės akinius.“

Cezary Wodzinski. Šv. Idiotas.  Apotafinės antropologijos projektas. Aidai, 2007.

p. 58.  „Kalbama apie du XVI a. jurodivus, gyvenusius tuo pat metu Didžiajame Naugarde – Fiodorą ir Nikolą (abu mirė 1392 m.), kurių gyvenimai kartais susipina į viuentisą pasakojimą. „Tuo pačiu metu, kaip ir Nikola, Naugarde dar gyveno Fiodoras. Nikola gyveno Sofijos pusėje, o Fiodoras – Turgaus pusėje. Visiems vaizduodami save nesutaikomais priešais, jie tykodavo vienas kito ant Volchvos tilto, ir kai vienam tekdavo eiti per tiltą, kitas neleisdavo jo į kitą pusę ir nuvydavo šalin“. Pasak hagiografų, tilto vidurys buvo tarsi „užkeikta riba“, kurios abu negalėjo peržengti. Abu jurodivai nuolat tarpusavyje kariavo. Šis karas vaizduojamas viename būdingame epizode, kuris pateikiamas abiejuose gyvenimuose: „Kartą Sofijos pusėje gyvenęs bojarinas pasikvietė pas save Fiodorą. Iš pradžių Fiodoras atsakė: „Nė už ką neisiu ten, kur gyvena piktasis Nikola, jis mane už tai sumuš“. Bet bojarino atkakliai prašomas, Fiodoras  nutarė jį aplankyti. Vos tik jis pasirodė Sofijos pusėje, jį užpuolė nikola ir, mušdamas botagu, šaukė: „Ko atėjai į mūsų pusę, ar nori ką nors pavogti?“ Dievobaimingasis Fiodoras puolė bėgti, o Nikola nusivijo jį gatvėmis, paskui per daržus palei Volchvos krantą... Fiodoras perbrido upę, nesušlapęs kojų. Nikola, tai pamatęs, nusiskynė kopūsto galvą ir toliau nubėgo paskui jį, taip pat žengdamas vandeniu, tarsi žeme. Nusivijo jį iki upės vidurio ir švystelėjo į bėglį kopūstą. Iodoras nusinešė kopūstą į savąjį krantą, o Nikola dar ilgai šaukė jam pavymui: „Fiodorai, atiduok kopūstą, jis mano, o ne tavo!”.

p. 60. „Jurodivo akivaizdoje  beginklė bet kokia fundamentalistinė ontologija, pretenduojanti priskirti, konstruoti ir pagrįsti stiprias, t.y. substancialias ontologines charakteristikas. Substancinio tęstinumo stoka verčia mus nuolat suvokti „gyvenseną“ kaip „buvojimo būdą“. Nenusakomumas pagal vietos vienovės principą neleidžia nurodyti ir priskirti jurodivui „buvimo vietos“, bet daugų daugiausia „nulinius taškus“ netolydžioje, nekonsistenciškoje erdvėje arba nepastovią, nuolat besikilnojančią „ribos“ liniją. Stebėtina, jog šis kilnojimasis turi rimtų pasekmių pačios „miesto“ erdvės struktūrai – „pasauliui“, kuris jurodivo akivaizdoje netenka rišlumo, išklimba ir nuolat patiria kilnojimąsi bei nuošliaužas. Po jurodivo erdvės pamatais pasikasė tektonika. Niekada nežinia, ar toje vietoje, kurioje tam tikrą laiką buvojo jurodivas, neatsiras koks plyšys...“

Cezary Wodzinski. Šv. Idiotas.  Apotafinės antropologijos projektas. Aidai, 2007.

Vasario 29-oji yra krikščionių šventojo Kasjano diena. Rytų slavų ir bulgarų legendos pasakoja, jog tik per keliamuosius metus pasitaikanti diena jam atiteko dėl išdidumo, tingumo, nenoro padėti į bėdą patekusiems žmonėms.

Kai Kasjano diena buvo minima kasmet, pasaulyje būta daug bėdų, todėl jam palikta tik vasario 29-oji. Kartu su demoniškos prigimties šventojo vardu minimi epitetai žiaurus, negailiaširdingas, pavydus, godus, bloga menantis.

Rusijoje rastas „berniukas-paukštis“, nemokantis kalbėti

www.DELFI.lt
2008 vasario mėn. 28 d. 

Rusijoje globos darbuotojai išgelbėjo septynmetį „berniuką-paukštį“, kuris sugeba bendrauti tik „čiulbėdamas“, praneša telegraph.co.uk. Kaip pranešama, motina jį augino namuose – savotiškoje paukštidėje. Pasak valdžios įstaigų, apleistas vaikas buvo rastas mažame dviejų kambarių bute, apsuptas narvų su daugybe paukščių, paukščių maisto ir išmatų.

Vadinamasis „berniukas-paukštis“ nesupranta jokios žmonių kalbos, bendrauja tik čiulbėdamas ir plasnodamas rankomis, praneša Rusijos laikraštis „Pravda“.
Reklama



Socialinė darbuotoja Galina Volskaja, kuri dalyvavo gelbėjant vaiką iš namų Volgograde, sakė, kad jo 31-erių metų motina elgėsi su berniuku kaip su naminiu gyvūnu ir niekada nešnekėjo su juo.

G. Volskaja sakė: „Kai su juo kalbi – jis čiulba.“

Rusijos valdžios įstaigos sako, kad vaikas nebuvo fiziškai kankinamas, bet jis kenčia nuo „Mauglio sindromo“ (kuriam pavadinimas suteiktas pagal „Džiunglių knygos“ veikėją, išaugintą gyvūnų) ir negali bendrauti su žmonėmis.


„Pravda“ rašo, kad motina augino naminius paukščius ir maitino laukinius paukščius: „(Ji) nemušė berniuko, nepalikdavo jo be maisto. Ji tiesiog niekada su juo nešnekėjo. Berniukas bendraudavo tik su paukščiais ir išmoko paukščių kalbą“.

„Jis tiesiog čiulba, o kai suvokia, kad jo nesupranta, pradeda mojuoti rankomis, kaip paukščiai plasnoja sparnais.“

Kai berniukas buvo rastas praėjusią savaitę, jo motina pasirašė vaiko atsisakymo dokumentus, taip atiduodama jį globai. Kaip pranešama, berniukas yra laikinai apgyvendintas prieglaudoje, tačiau greitai jis bus pervežtas į psichologinės priežiūros centrą. Tai nėra pirmas kartas Rusijoje, kai vaiką išaugina gyvūnai. 2006 metų vasarį keturmetis „berniukas-vilkas“ buvo rastas gatvėje, gyvenantis su benamių šunų ir kačių gauja pietiniame Rusijos regione Stavropolyje.

p. 16. „Žmogus yra gyvulys, bet tai – vienintelis gyvulys, kuriam apsireiškia šventumas.“
p. 17. „Ir paklauskite savęs, ar stebuklas gali įvykti toks, koks yra laukiamas. Ar tai būtų stebuklas, jei jis atitiktų žmonių lūkesčius? Šventumas nesiskaito su žmonių nustatytomis taisyklėmis. Jis veikia kaprizingai, savavališkai, kaip jam pačiam norisi“.
p. 18. „Šventumas gali paliesti kiekvieną, netikėtai, apeidamas visus lūkesčius – ypač išmintingus, sveiko proto. Jis gali paliesti kiekvieną pasmerktąjį. Nežinomi šventumo keliai. Kaip tik negalime būti niekieno teisėjai, moko senolis Zosima. Nevalia teisti savo artimo – šį pamokymą galiausiai suvokė Alioša, jo patariamas palikęs vienuolyną ir ilgai klajojęs po pasaulį, kančioje ieškodamas laimės“.
p. 20. „Kas yra Žmogus? Kas čia klausia? Kas yra tas žmogaus klausimas? O gal tai tik tuščia vieta..… į kurią nekantriai, įžūliai žvilgčioja uzurpatorių ir apsišaukėlių būriai? Antrininkas? Pagaliau, velniai nematė tų klausimų! Palikite juos ramybėje, net jei jie patys neduoda Jums ramybės. Kam varginti save skandalingais klausimais, kuriuos veikiausiai pats velnias mums kužda“.

F. M. Dostojevskis. Laiškas.

Cezary Wodzinski. Šv. Idiotas.  Apotafinės antropologijos projektas. Aidai, 2007.

p. 16. „Žmogus yra gyvulys, bet tai – vienintelis gyvulys, kuriam apsireiškia šventumas.“

p. 17. „Ir paklauskite savęs, ar stebuklas gali įvykti toks, koks yra laukiamas. Ar tai būtų stebuklas, jei jis atitiktų žmonių lūkesčius? Šventumas nesiskaito su žmonių nustatytomis taisyklėmis. Jis veikia kaprizingai, savavališkai, kaip jam pačiam norisi.

p. 18. „Šventumas gali paliesti kiekvieną, netikėtai, apeidamas visus lūkesčius – ypač išmintingus, sveiko proto. Jis gali paliesti kiekvieną pasmerktąjį. Nežinomi šventumo keliai. Kaip tik negalime būti niekieno teisėjai, moko senolis Zosima. Nevalia teisti savo artimo – šį pamokymą galiausiai suvokė Alioša, jo patariamas palikęs vienuolyną ir ilgai klajojęs po pasaulį, kančioje ieškodamas laimės.

p. 20. Kas yra Žmogus? Kas čia klausia? Kas yra tas žmogaus klausimas? O gal tai tik tuščia vieta..… į kurią nekantriai, įžūliai žvilgčioja uzurpatorių ir apsišaukėlių būriai? Antrininkas? Pagaliau, velniai nematė tų klausimų! Palikite juos ramybėje, net jei jie patys neduoda Jums ramybės. Kam varginti save skandalingais klausimais, kuriuos veikiausiai pats velnias mums kužda.

F. M. Dostojevskis. Laiškas.

Cezary Wodzinski. Šv. Idiotas.  Apotafinės antropologijos projektas. Aidai, 2007.