Fiodoras ir Nikola

p. 58.  „Kalbama apie du XVI a. jurodivus, gyvenusius tuo pat metu Didžiajame Naugarde – Fiodorą ir Nikolą (abu mirė 1392 m.), kurių gyvenimai kartais susipina į viuentisą pasakojimą. „Tuo pačiu metu, kaip ir Nikola, Naugarde dar gyveno Fiodoras. Nikola gyveno Sofijos pusėje, o Fiodoras – Turgaus pusėje. Visiems vaizduodami save nesutaikomais priešais, jie tykodavo vienas kito ant Volchvos tilto, ir kai vienam tekdavo eiti per tiltą, kitas neleisdavo jo į kitą pusę ir nuvydavo šalin“. Pasak hagiografų, tilto vidurys buvo tarsi „užkeikta riba“, kurios abu negalėjo peržengti. Abu jurodivai nuolat tarpusavyje kariavo. Šis karas vaizduojamas viename būdingame epizode, kuris pateikiamas abiejuose gyvenimuose: „Kartą Sofijos pusėje gyvenęs bojarinas pasikvietė pas save Fiodorą. Iš pradžių Fiodoras atsakė: „Nė už ką neisiu ten, kur gyvena piktasis Nikola, jis mane už tai sumuš“. Bet bojarino atkakliai prašomas, Fiodoras  nutarė jį aplankyti. Vos tik jis pasirodė Sofijos pusėje, jį užpuolė nikola ir, mušdamas botagu, šaukė: „Ko atėjai į mūsų pusę, ar nori ką nors pavogti?“ Dievobaimingasis Fiodoras puolė bėgti, o Nikola nusivijo jį gatvėmis, paskui per daržus palei Volchvos krantą... Fiodoras perbrido upę, nesušlapęs kojų. Nikola, tai pamatęs, nusiskynė kopūsto galvą ir toliau nubėgo paskui jį, taip pat žengdamas vandeniu, tarsi žeme. Nusivijo jį iki upės vidurio ir švystelėjo į bėglį kopūstą. Iodoras nusinešė kopūstą į savąjį krantą, o Nikola dar ilgai šaukė jam pavymui: „Fiodorai, atiduok kopūstą, jis mano, o ne tavo!”.

p. 60. „Jurodivo akivaizdoje  beginklė bet kokia fundamentalistinė ontologija, pretenduojanti priskirti, konstruoti ir pagrįsti stiprias, t.y. substancialias ontologines charakteristikas. Substancinio tęstinumo stoka verčia mus nuolat suvokti „gyvenseną“ kaip „buvojimo būdą“. Nenusakomumas pagal vietos vienovės principą neleidžia nurodyti ir priskirti jurodivui „buvimo vietos“, bet daugų daugiausia „nulinius taškus“ netolydžioje, nekonsistenciškoje erdvėje arba nepastovią, nuolat besikilnojančią „ribos“ liniją. Stebėtina, jog šis kilnojimasis turi rimtų pasekmių pačios „miesto“ erdvės struktūrai – „pasauliui“, kuris jurodivo akivaizdoje netenka rišlumo, išklimba ir nuolat patiria kilnojimąsi bei nuošliaužas. Po jurodivo erdvės pamatais pasikasė tektonika. Niekada nežinia, ar toje vietoje, kurioje tam tikrą laiką buvojo jurodivas, neatsiras koks plyšys...“

Cezary Wodzinski. Šv. Idiotas.  Apotafinės antropologijos projektas. Aidai, 2007.